Teisėjų mintys apie pasitikėjimą teismais

“Justitia est fundamentum regnorum” - “Teisė (Teisingumas) yra valstybių pagrindas.” Tą Senovės Romos imperijos laisvieji piliečiai suprato jau mūsų eros pradžioje. 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintos teismo statusą ir reikšmę valstybėje apibrėžiančios nuostatos: 

-Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. 

-Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. 

-Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. 

-Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu.

Taigi, tik teismai yra valstybės pagrindo garantas ir viena iš pagrindinių valstybės rūmo sienų. Griaunant ir menkinant teismų autoritetą ir reikšmę yra griaunama valstybė.

LNK televizijos laidoje “Valanda su Rūta” žiūrovai į klausimą: “Ar tikite, kad teismas bešališkai išnagrinės bylą?” ( kalbėta apie visuomenėje didelį rezonansą sukėlusią bylą) neigiamai atsakė daugiau nei 5000 žiūrovų, teigiamai tik virš 300 žiūrovų. Byla, apie kurią buvo kalbama, dar nėra pradėta iš esmės nagrinėti. 

Kaip šioje situacijoje jaustis ją nagrinėsiantiems teisėjams?...

Kodėl visuomenėje yra tokia situacija? Atsakymas vėlgi buvo pateiktas toje pačioje televizijos laidoje. Į klausimą: “Iš kur laidos dalyviai sužinojo apie bylą, jos aplinkybes?” jie atsakė, kad skaito laikraščius, žiūri televizijos laidas. 

Žurnalisto, kaip informacijos rinkėjo ir pateikėjo visuomenei, darbas, reikalaujantis daug energijos, ryžto, yra reikšmingas. Tačiau informacijos skleidėjas privalo jausti didelę atsakomybę už informacijos paskleidimo pasekmes tiek ją liečiančiam asmeniui, tiek valstybei. Žurnalistas nėra prisiekęs valstybei, todėl jis neturi teisės “nagrinėti bylų, ir priiminėti sprendimų” Gerbiami žurnalistai, vykdykite savo pilietinę pareigą pateikti visuomenei tik objektyvią ir bešališką informaciją, o teisę nagrinėti bylos aplinkybes ir skelbti sprendimus palikite teisėjams, kurie yra prisiekę valstybei ir Lietuvos Respublikos Konstitucija jiems yra suteikusi teisę priimti sprendimus Lietuvos Respublikos vardu. 

Didelė negatyvizmo teismų atžvilgiu banga žiniasklaidoje sąlygoja vis stiprėjantį teisinį nihilizmą visuomenėje. Tai ypač pavojinga valstybei. Jau Senovės Graikijos filosofas Aristotelis perspėjo apie pavojų iš demokratijos (liaudies valdžios ) pereiti į oklokratiją (minios ar prastuomenės valdžią). Šio genialaus mąstytojo minčių įsikūnijimą mes jau šiandien matome. Minia jau teisia, priima sprendimus, kvestionuoja teisėtus teismo sprendimus, kviečia jų nevykdyti, dargi užkerta kelią valstybės pareigūnams teismo sprendimų vykdymui. 

Visuomenėje susidarius tokiai situacijai, teisėjai su nekantrumu laukė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų žodžio ir aiškios pozicijos. Pradžioje aiškios reakcijos nebuvo: tyla ir išsisukinėjimas. Pagarba teisingumo ministrui R. Šimašiui, kuris išdrįso stoti prieš minios teismą ir pasakyti, kad teismo sprendimai turi būti vykdomi. Tik po to savo nuomonę išreiškė Lietuvos Respublikos Prezidentė. Šio didelį autoritetą visuomenėje turinčio asmens pozicijos , mes teisėjai, laukėme žymiai anksčiau. Reikėtų ne tik deklaruojamų ryžtingų nuostatų – norėtųsi matyti, kad šios nuostatos visais atvejais “virsta kūnu”. Taip, stoti prieš isteriškai įsiaudrinusią minią reikia pilietinės drąsos. Teisėjai tai supranta. Priimdamas vienokį ar kitokį sprendimą , teisėjas visada jaučia didelę atsakomybę prieš valstybę ir žmogų, kurio atžvilgiu priimamas sprendimas, ir ne retai turi parodyti didelę pilietinę drąsą. Todėl labai skaudu iš aukščiausių valstybės pareigūnų girdėti, kad teisėjai yra korumpuoti ir nekompetetingi a priori. Ši nuomonė, paskleista iš autoritetų lūpų, visuomenėje jau tampa dogma. Tada tą patį jau ima tvirtinti net teismo slenksčio neperžengęs pilietis ... Mes savo darbe vadovaujamės tik faktais ir juos vertiname. Todėl manau, kad negalima atskiriems asmenimes pasielgus netinkamai, uždėti dėmę visiems. Sakoma, kad “šaukštas deguto sugadina statinę medaus”. Bet kodėl įpratome vien tik degutu tepliotis, o medaus neragaujame?...

Ar yra kas valstybėje daroma, kad piliečiai gerbtų teismus? Ar visuomenė informuojama, kokį sunkų, atsakingą ir įtemptą darbą dirba teisėjai? Ar jie yra valstybės skatinami ar apdovanojami? Kaip valstybė užtikrina saugias pavojingą darbą dirbančių teisėjų darbo sąlygas, kaip jie yra ginami ekstremaliomis situacijomis? Ar kam įdomu, kokioje psichologinėje aplinkoje, suponuotoje žiniasklaidos, visuomenės ir politikų neigiamos nuomonės teismus, dirba teisėjai? Ar tokioje aplinkoje priimdamas sprendimą teisėjas yra laisvas? Ar tai neatsiliepia darbo kokybei ir produktyvumui? Ar kas įvertino, kad teimuose esantys darbo krūviai jau viršija žmogiškųjų galimybių ribas ir tai tiesiogiai įtakoja priimamų sprendimų kokybę ir ilgą proceso trukmę? O gal tai ir yra viena iš visuomenės nepasitikėjimo teismais priežasčių? ir t.t. Klausimų galėtų būti žymiai daugiau. 

Vėl noriu grįžti prie išminčių. Pagal Monteskje valdžių padalijimo principą: valstybė remiasi trimis atskirtomis valdžiomis : įstatymų leidžiamąja, vykdomąja ir teismine. Taigi, stalas, stovėdamas ant trijų kojų stovi tvirtai. Vienai jų susvyravus - stalas grius...Visa tai rašau todėl, kad man, kaip Lietuvos Respublikos piliečiui, taip pat ir asmeniui, prisiekusiam ir dirbančiam Lietuvos valstybei, yra ne tas pats, koks likimas gali ištikti mūsų Valstybę.

Todėl manau, kad šioje situacijoje, norint, kad pakiltų teismų autoritetas, be jau valstybėje vykdomų reformų teismų atžvilgiu, būtina:

Kolegoms linkiu ištvermės ir pilietinės drąsos. 

Valstybinės valdžios atstovams –blaivaus požiūrio į situaciją, išminties ir politinio toliaregiškumo.

Medijos atstovams - didelės atsakomybės, padorumo ir pilietiškumo.