Interviu su Aukščiausiojo Teismo pirmininku Gintaru Kryževičiumi

Beveik mėnuo, kai po beveik 2 metus trukusios neaiškios situacijos pagaliau paskirtas  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Net 96 Seimo nariai pritarė prezidentės Dalios Grybauskaitės pasiūlytam kandidatui – ilgametę teisininko patirtį turinčiam Gintarui Kryževičiui (47 m.).

 

 

– Aukščiausiojo Teismo pirmininko sureikšminimas man šiek tiek kelia nuostabą. Kai nagrinėjama byla, pirmininkas – tai tik vienas iš kolegijos narių. Žmonės skundžiasi dėl įvairiausių dalykų, bet teismas juk negali ginti vienos šalies labiau nei kitos. Jie tikisi, jog atėjęs naujas pirmininkas kitaip išspręs jo konfliktą. Tačiau teismas visada buvo ir bus nešališkas.

 

Aš negaliu nuėjęs pas teisėją, kuris nagrinėjo bylą, pasakyti: „Pažiūrėkite kaip nors kitaip... Labiau, atidžiau...“ Tuomet aš pažeisčiau teisę vienai šaliai – atstovaučiau labiau nei kitai. Pažeisčiau jau ne tik teisėjo etiką... 

Manau, yra du reikšmingi dalykai dirbant Aukščiausiojo Teismo pirmininku. Pirma – tai, ką mes čia, Aukščiausiajame Teisme sprendžiame (teisės taikymo, aiškinimo klausimai), turi operatyviai pasiekti kitų teismų teisėjus. Pati didžiausia blogybė ir yra, kad informacija, kaip buvo spręsta viena ar kita situacija, teisinė problema žemesniųjų instancijų teismus pasiekia po tam tikro laiko. Negalima laukti, kol bus pateiktas kažkoks apibendrinimas. Sieksiu, jog mūsų tinklalapyje tokia informacija atsirastų ne po mėnesio ar pusės metų, o po dienos kitos, kad teisėjai galėtų remtis išaiškinimais nagrinėdami panašią bylą.

 

 

– Jeigu mes suformuosime tam tikrą precedentą teisės aiškinimo klausimu (precedentas – tai tapačiose arba labai panašiose aplinkybėse taikoma ta pati teisės norma) ir pateiksime išaiškinimą savo nutartyje, tai reikštų, kad ateityje, jeigu nėra pagrindo aiškinti kitaip keistis tam precedentui, tai visose tokiose bylose teisė turėtų būti taikoma analogiškai. 

 

Pasitaiko, kai tokios pačios bylos skirtinguose teismuose ar net tame pačiame teisme gali būti išnagrinėjamos skirtingai. Tačiau gal būna tam tikrų aplinkybių, kai negali būti taikoma tokia pati bausmė. Neprofesionalo akimis pažiūrėjus pasakyti, kad neteisingai teisiama ar skirtingai išspręstos bylos, negalima.

 

 

– Mes patys tą prastą įvaizdį padedame formuoti. Štai neseniai viename dienraštyje išspausdinta publikacija apie nuosprendį, priimtą Vilniaus apygardos teisme. Rašoma, jog kažkokie vagys buvo nuteisti labai švelniomis bausmėmis. 

 

Jeigu bausmė per švelni ir apie tai parašė žurnalistas, reiškia, kad arba toje byloje yra kažkas ne taip, arba – viskas gerai... Ką turėtų daryti mūsų savivalda? Manau, mes turėtume reaguoti. Turėtų būti sukurtas kontrolės mechanizmas, kuris leistų patikrinti, kaip šitoje byloje vystosi situacija ir, įsiteisėjus nuosprendžiui, mes turėtume teisę pasakyti, ar nuosprendis teisėtas ar ne. O jeigu jis teisėtas ir pagrįstas? Vadinasi, žurnalistas paskleidė akivaizdžiai tendencingas žinias. Tai jis turėtų pasiaiškinti etikos komisijai, kodėl skelbia dar neįsiteisėjusį nuosprendį ir imasi teisėjo vaidmens...

 

Antra, jei apeliacinė ar kasacinė instancija pasakė, jog pirmos instancijos nuosprendis yra per švelnus ir jį reikia naikinti, tai irgi turėtume reaguoti, nes tai jau yra pagrindas drausminei atsakomybei. Turime išsiaiškinti, kodėl pasielgta neteisėtai, kodėl netinkamai taikyti įstatymai: dėl nežinojimo, kvalifikacijos stokos, o galbūt tai piktnaudžiavimo?.. 

 

Pasitaiko tokių atvejų, kai nutartyse matosi, kad žemesnių instancijų teisėjai ignoruoja mūsų suformuotą praktiką. Tokių bylų ateina net iki Aukščiausiojo Teismo. 

 

Ar teisėjai nemoka skaityti? Man atrodo, jog tai yra akivaizdus aplaidumas arba piktnaudžiavimas. Nemoki dirbti – eik iš sistemos. Žmonės turi pajusti, jog atsakomybė turi būti taikoma ir mums.

 

 

– Nežinau, ar tokie sujungimai – racionalus sprendimas. Ar važiuos bylininkas, tarkim iš Vilniaus į Širvintas? Arba teisėjas, gavęs bylą ir susipažinęs su ja, ar važiuos į kažkurį teismą jos nagrinėti? 

 

Manau, yra kita išeitis. Reikėtų keisti teisėjų korpuso formavimo pricipus – priimti teisėjus ne į konkrečią darbo vietą, o į teisėjų korpusą. Ir tuomet ten, kur trūksta žmonių, kur didžiulis darbo krūvis, į tą teismą ir skirti jį. 

 

Šiuo metu kyla didžiulė problema, kai teisėjas išeina vaiko auginimo atostogų. Kol kas nėra galimybės, tiksliau procedūros, į jo vietą laikinai, 2–3 metams paskirti kito teisėjo. Priimdami teisėjus į teisėjų korpusą, galėtume operatyviai reaguoti į bylų pagausėjimą.

 

Dabar pasitaiko ir taip, jog tai viename, tai kitame rajone subankrutuoja įmonė, atleidžiama didelė grupė žmonių – šoka bylų skaičius to rajono teisme. Va, tuomet galėtume operatyviai reaguoti – pasiųsti daugiau teisėjų. Juk tokiu pricipu dirba muitinės – ir jokių problemų.

 

Ekonominis nuosmukis, teismų finansavimo problemos ir nuolatinis bylų skaičiaus augimas – tai lazda, turinti du galus. Iš vienos pusės – blogai, iš kitos – atsiranda postūmis pagalvoti, kaip racionaliai panaudoti tam tikrus mechanizmus. Štai kad ir pakeisti sustabarėjusią dokumentų siuntinėjimo tvarką, kuri galioja dar nuo tų laikų, kai nežinojome, kas yra kompiuteris... Visi dokumentai gali keliauti elektroninių technologijų pagalba. Ir pigu, ir operatyvu, ir nauda visiems – tiek žmogui, tiek teismams.

 

 

– Doktrinos atstovai pripažįsta, kad visos administracinės teisės pažeidimų bylos yra mažoji kriminalinė justicija. Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas nuobaudų dydį administracinės teisės pažeidimų bylose, dažnai pasako, kad iš esmės tai yra baudžiamasis nusižengimas ir procedūriniu požiūriu prilyginamas eilinei baudžiamajai bylai. Taigi, lyg ir logiška perduoti tas bylas apylinkių teismams. Tačiau kaip padaryti, kad tai neišbalansuotų jų darbo krūvio? 

 

Šiuo metu didžiųjų miestų – Vilniaus, Klaipėdos – administraciniuose teismuose susidarė tokia situacija, jog žmonės atsisako gynybos vien dėl to, kad galutinio sprendimo tenka laukti iki pusantrų metų. Taip būti negali. Tad jei dalis bylų pereitų į bendrosios kompetencijos teismus, o dar perskirsčius teisėjų etatus, problemą išspręstume. 

 

 

-Esu įsitikinęs - nepakeičiamų nėra. Aš esu šalininkas, jog pirmininkas dirbtų tik vieną kadenciją – nesvarbu, kokiame teisme. Štai Konstituciniame Teisme yra nustatyta viena kodencija ir dar be teisės sugrįžti. Ir niekam net nekyla jokių klausimų ar nepasitenkinimo.

 

Ir vėl kalbėsiu su Seimo nariais (apie tai jau kalbėjau prieš paskiriamas į šį postą), kad rotacijos klausimas būtų įtrauktas į įstatymų pakeitimų paketą.

 

Jei norime priimti naujos redakcijos teismų įstatymą, turi būti sudėliota politinė valia – teismo pirmininkas skiriamas 5 metams, teisėjai skiriami į teisėjų korpusą. 

 

Savivaldoje irgi reikia peržiūrėti, ką reikia keisti. Pvz., peržiūrėti klausimą dėl visuomenės dalyvavimo atrankose. Kas žino, kaip tie visuomenės atstovai išrenkami? Kaip juos išrinkti? Kas juos pažįsta, kokie jie?

 

Žodžiu, pasiūlymų turiu. Manau, svarstysime artimiausiu metu daugelį klausimų – tiek Teisėjų taryboje, tiek Teisėjų asociacijoje, nes pagaliau tapau ir jos nariu. Ankstesnėje asociacijos valdyboje buvo įvairaus mąstymo žmonių. Man tai buvo nepriimtina. Kam man reikalinga profsąjunga, kuri neatitinka mano požiūrių? Ir žiūrėkit, kas pasidarė – teisėjų korpusas turi dvi profsąjungas. Tai rodo, jog konfliktas gal netiesioginis, tačiau idėjų konfliktas tarp žemesnių pakopų ir aukštesnių pakopų teismų egzistuoja. Naujasis Teisėjų asociacijos pirmininkas A.Milinis teigia, jog sąlyčio taškų yra ir galima susivienyti. Jeigu jis sugebės pasiekti, kad tai, kas siūloma, būtų priimtina ir apylinkių teismams, ir man, ir trečiam, tai bus puiku.