Laikraštis "Akistata", 2012 05 25

 

 

„Ši tema itin aktuali didžiulį darbo krūvį turintiems teisėjams. Aktuali dar ir dėl to, kad paskutiniu metu mūsų darbas stebimas tarsi pro padidinamąjį stiklą“, – sakė ATTS pirmininkas, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas Arūnas Neverdauskis. – Mūsų darbą gali supeikti bet kas. Ypač didžiulis žiniasklaidos dėmesys, kuri „tarkuoja“ mus kartais visai nepelnytai. Užtat ir kvietėmės specialistus, kad padėtų išsiaiškinti mūsų kolegų sveikatos ir psichologinę būseną. Patarti, kaip elgtis kilus įtampai.“

 

Ankstyvą pavasarį  visiems teisėjams, turintiems didelę darbo patirtį, buvo išplatinta anketa. Klausimyną sudarė  keturios dalys: pirmojoje buvo pateikti klausimai siekiant išsiaiškinti, kokios teisėjų darbe pasitaikančios situacijos sukelia stresą, antroje dalyje – kaip dažnai tos situacijos pasitaiko, trečioje – kokio stiprumo stresas yra patiriamas ir ketvirtoje – kokiais būdais teisėjai kovoja su stresu.

 

Konferencijoje dalyvavęs Vilniaus Universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros vedėjas, profesorius Gintautas Valickas pateikė susirinkusiesiems atlikto tyrimo rezultatus.

 

G. Valickas tvirtino, jog iš tų kol kas preliminarių tyrimų galima daryti išvadą, jog teisėjų korpusas didžiausią įtampą patiria dėl padidinto žiniasklaidos dėmesio, dėl neigiamo visuomenės požiūrio į teismus ir teisėjus ir dėl neigiamų politikų pasisakymų.

 

„Patirtas stresas ir įtampa neigiamai atsiliepia ne tik žmogaus sveikatai, bet ir jo psichologinei būsenai: didėja klaidų tikimybė, daugėja konfliktų ir darbe, ir šeimoje, atsiranda įvairios priklausomybės, įvairūs skausmai (gali be aiškios priežasties skaudėti galvą, nugarą, sąnarius ir pan.)“, – aiškino profesorius.

 

Pasak G. Valicko, kitose užsienio valstybėse teisėjo profesija laikoma padidintos rizikos. Ir iš šios apklausos preliminarių rezultatų matyti, kad mūsų teisėjų patiriamas stresas yra didesnis negu vidutinis. „Be abejo, tarkim, policijos pareigūnai ar kariai tarptautinėse misijose patiria žymiai didesnę įtampą, – sakė profesorius. – Tačiau kol kas nėra duomenų, kurie leistų palyginti teisėjų patiriamą stresą su pedagogų, kitų valstybės tarnautojų, gydytojų patiriamu stresu.“

 

G. Valickas priminė ir kitą neseniai atliktą tyrimą įkalinimo įstaigose, kurio rezultatai rodo, kad beveik pusė nuteistųjų, nors ir gavę neigiamą savo atžvilgiu teismo nuosprendį, sakė, jog teisėjai elgėsi teisingai ir apskritai pasitiki teismais. Blogiau buvo vertinamas ikiteisminis tyrimas.

 

 

 

Manau, jog kažkam yra naudinga teismų reitingus mažinti. Neaišku dėl ko tai daroma, bet kad daroma – akivaizdu.

 

Be to, visuomenę būtina teisiškai šviesti. Šiuo metu daugelis žmonių atėję į teismą nesiorientuoja, kur jie pakliuvo, kaip elgtis ir pan.

 

Būtina bendradarbiauti su mokyklomis ir skaityti paskaitas jaunimui, kurių metu jie gautų teisės pagrindus. Taip pat galėtų jaunas žmogus kartais dalyvauti ir teismo posėdyje. Šiuo metu mūsų Kodeksas draudžia dalyvauti teismo posėdyje asmenims, jaunesniems nei 16 metų, tačiau, manau, būtų galima rasti išeitį ir leisti paaugliui dalyvauti tam tikrose bylose. Tarkim, kai nagrinėjamos nusikaltusių nepilnamečių bylos. Manau, jog tai būtų ir efektyvi auklėjamoji priemonė. Neretai tie vaikai, kurie mokykloje prastai elgiasi, pakliuvę į teismą smarkiai pasikeičia.

 

Tačiau švietėjiškas darbas turėtų būti visų teisėjų korpuso bendras reikalas.

 

Žmones, kurie kalba, kad teisėjai ima kyšius, skatinčiau patiems neduoti tų kyšių. Neduosit, niekas ir neims. Kitą vertus, kai paklausi žmogaus, iš kur žino, kad visi teisėjai ima kyšius, dažnai išgirsti: „A, kažkur girdėjau“.

 

Kitą vertus, jei jau taip atsitiko, kad reikalaujama kyšio, yra atitinkamos tarnybos, kurioms apie tai galima pranešti.

 

Beje, papasakosiu vieną atvejį. Viena moteriškė apsiimdavo į teismą atėjusiam žmogui sutvarkyti visus reikalus, tikino, pažįstanti visus tame teisme. Tačiau, iš tiesų tepažinojo kažkokią darbuotoją, pas kurią retkarčiais užsukdavo kavos išgerti. Žinoma, už tą „tvarkymą“ imdavo iš žmonių pinigus. Taigi, sudarydavo įvaizdį, jog viską galima sutvarkyti už pinigus, nors tebuvo paprasčiausia apgavikė, puikiai įvaldžiusi sukčiavimo būdą.

 

 

 Man rodos, jog teigiamo teismų įvaizdžio formavimas turėtų būti bendras tikslas ir pradėti reikėtų nuo Teisėjų tarybos. Manau, jie turėtų organizuoti ir dalyvauti įvairiose laidose, duoti interviu ar dalyvauti viešose diskusijose. To, ką darom mes, apylinkių teismų teisėjai, nepakanka nuomonei pakeisti.

 

Neseniai nagrinėjau bylą. Po nuosprendžio paskelbimo, žmogus prieina ir sako: „Mat kaip čia viskas tvarkingai vyko, o aš prisiskaitęs spaudoje apie teismus, galvojau, kad čia bus labai baisu“.

 

Manau, kad, kai paaiškėja, jog vienas ar kitas teisėjas elgiasi nedorai, nesąžiningai, būtina viešai paaiškinti situaciją, atsakyti į visus užduodamus klausimus, nes nutylėtos ar neaiškiai išsakytos mintys palieka vietos įvairioms interpretacijoms. Galbūt vienas tą situaciją vertins vienaip, kitas – kitaip, tačiau kalbėti būtina.

 

Kadangi visuomenė nėra teisiškai išprususi, pasitaiko, kad nežino nei kas yra Konstitucija, kas yra teismas, kas yra toji teisė ir net kas yra valstybė, tai mūsų teismas aktyviai dirba šia kryptimi: kartu su mokyklomis vykdome bendrus teisinių žinių  projektus, konkursus, kartais leidžiame moksleiviams dalyvauti teismo posėdyje ir netgi paprašome įvertinti teisėjo darbą ir elgesį posėdžio metu.

 

Bėda ta, kad, jei niekas nieko nepavogė, nepagrobė ar dar blogiau – nieko  nenužudė, tai joks leidinys ar televizija ir nesusidomės gerais darbais – teigiama informacija spaudai nėra įdomi.

 

 

Gal teismų ir teisėjų autoritetą padidintų visuomenės įtraukimas nagrinėjant bylas ir priimant nuosprendžius? Juk ir anksčiau teismuose buvo tarėjai. Tačiau vėlgi, ar neužtruks tų bylų nagrinėjimas dar ilgiau? Ir anksčiau būdavo problema tarėją prisikviesti į teismo posėdžius, o dabar gali būti dar sunkiau: koks darbdavys norės išleisti darbuotoją iš darbo?.

 

Manau, jog dėl žemų teismų reitingų kalti ir politikai, dažnai neigiamai pasisakantys prieš šią instituciją. Kodėl gi tas parlamentaras, kuris rėkia, kad teismai šiokie ir anokie, neapsilanko tuose teismuose, nepasižiūri, kokie ten dirbančių teisėjų darbo krūviai, kaip jiems sekasi. O ir pačiam politikui būtų naudinga. Kartais net pikta, kai girdi kaip nusišneka Seimo nariai – kalba visiškai nesuvokdami, kas yra nuosprendis, kas yra sprendimas, kas nutarimas, o kas – nutartis. Ir apskritai – neišmanydami įstatymų arba savaip juos interpretuodami.

 

Šiandien labai gajus populizmas, noras padidinti savo autoritetą: girdi, šiandien varykim ant šitų, rytoj rasime naujų aukų. O teisėjai beveik ir apsiginti negali. Jam nėra suteikta teisė komentuoti savo sprendimus. Jei žmogus nesutinka, tam yra aukštesnės instancijos teismai.

 

Kitą vertus, nesuprantu ir teismų reitingavimo. Juk jau iš anksto užprogramuota, kad 50 procentų žmonių, atsidūrusių teisme, liks nepatenkintais – dviejų tiesų juk nebūna. Taigi, viena besibylinėjanti šalis visuomet iš teismo išeis nusivylusi...