Kokias mintis man kelia Vasario 16-oji

Po įtemptos darbo dienos uždaviau sau klausimą, ką man reiškia Vasario 16-oji ir kokias mintis man ji sukelia. Ją pavadinčiau tikėjimo šviesios ir kilnios idėjos išsipildymu diena. Diena, įrodžiusia, kad galima padaryti tai, kas, atrodytų, neįmanoma. Diena, įrodančia, kad grupelė pasiaukojančių žmonių gali pakeisti savo Valstybės likimą.

Nesiimu šio įvykio vertinti bendrame istorijos kontekste. Tai padarė jau pati istorija. Bet Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto priėmimą galima laikyti kiekvieno jį pasirašiusio asmens gyvenime nuveiktu esminiu darbu, kuris amžiams užtikrino jiems vietą Lietuvos istorijoje.

Taip, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų buvo tik dvidešimt, ir aštuoni iš jų turėjo teisinį išsilavinimą. Juos privalu įvardinti. Tai Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Petras Klimas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Jokūbas Šernas, Jonas Vileišis. Jie suprato, kad kitos situacijos, tai yra istorinės galimybės, atkurti valstybingumui gali ir nebūti. Suprato, kad tuo metu kaip niekada Lietuvai reikia jų žinių bei išmanymo, ir pasiaukojamai jai dirbo.

Ar istorija nepakartoja situacijos, buvusios prieš 95 metus? Atrodytų, kad demokratinės valstybės pagrindai formaliai yra sukurti. Tačiau ar nereikia jų atkurti kiekvieno piliečio dvasinėje plotmėje?

Pamenu atvejį, kai Vienos gatvėje išdykaujantis vaikas buvo nuramintas tėvo žodžiais: “Man gėda tave vadinti austru”. Viešint Islandijoje, ugnies ir ledo šalyje, turinčioje tik apie 300 tūkstančių gyventojų, vienas islandas pasakė: “Islandai gali gyventi tik Islandijoje, jeigu jie kur ir išvažiuoja, visada grįžta, parsiveždami savo valstybei reikalingą patirtį.” Pamąstykime. Manau, kad toms šalims išnykimas iš pasaulio žemėlapio tikrai negresia…

Esu Lietuvos Respublikos pilietė, todėl man yra svarbus mūsų Valstybės likimas. Kaip teisėja esu prisiekusi būti ištikima Lietuvos Respublikai ir garbingai atlikti savo pareigas. Teisėjai, duodami priesaiką, privalo giliai suvokti savo įsipareigojimų valstybei ir teisingumui prasmę bei atsakomybę, kurią jie prisiima.

Mūsų visuomenėje priesaika, kaip vertybė, yra devalvuota. Tai rodo neretai pasitaikantys jos sulaužymo atvejai visuose visuomenės sluoksniuose, net ir pačioje aukščiausioje valstybės valdžioje.

Priesaika – pasitikėjimo žmogumi garantijos įtvirtinimo aktas. Tai šventas aktas. Priesaiką valstybei, kad jai sąžiningai tarnaus, duoda aukšti valstybės pareigūnai. Hipokrato priesaiką, pasižadėdami visomis išgalėmis saugoti gyvybę, duoda medikai. Karys duoda priesaiką Tėvynei, kad ją gins.

Sulaužęs priesaiką žmogus tampa nevertu pasitikėjimo. Todėl būtina, kad visuomenei būtų grąžintas tikrasis priesaikos prasmės suvokimas.

Kad Lietuvos Respubliką galima būtų vadinti teisine ir demokratine valstybe, turi būti grąžintas pasitikėjimas teismu, kaip institucija, ir teisėjo profesijos prestižas.

Valstybės priešistorėje teisėjo funkcijas atlikdavo labiausiai gerbiamas bendruomenės asmuo – genties vadas ar žynys, kuriuo visi pasitikėdavo. Kiti bendruomenės nariai jam patikėdavo spręsti savo problemas ir jo sprendimų nekvestionuodavo.

Susikūrus valstybei, jos stabilumo ir pusiausvyros tarp kitų valstybinių valdžių garantu tapo nepriklausomas teismas, sprendimus priiminėjantis laisvai, vadovaudamasis įstatymais. Kaip teisėjo funkcijų vykdymo esmės priminimą mes kiekvienas nešiojame mums valstybės suteiktus įgaliojimus simbolizuojantį ženklą, kuriame įrašyta Marko Tulijaus Cicerono žodžiai: „Omnes servi legum sumus, ut liberi esse possimus" – "Esame įstatymo vergais, kad galėtume būti laisvais žmonėmis".

Galimybė laisvai priimti sprendimus vadovaujantis tik įstatymais ir teisėjo priesaikoje įtvirtintais principais – tai teisinės ir demokratinės valstybės garantas. Valstybės, kurioje gera ir saugu gyventi kiekvienam.

Tikėkime tuo. Ir viltingai pasitikime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Ineta Baliukaitytė,

Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėja