Apžvalga: bankrutuojančios įmonės administratoriaus ieškiniai apylinkės teisme

1. Bankrutuojančios įmonės administratorius – tai teismo paskirtas Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės arba Europos ekonominės erdvės valstybės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėmis, (toliau – fizinis asmuo) ar Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, Lietuvos Respublikoje įregistruotas kitos valstybės narės juridinio asmens padalinys (filialas) (toliau – juridinis asmuo), turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas ir šią teisę įgijęs šio įstatymo ir su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų nustatyta tvarka. ( Įmonių bankroto Įstatymo 11 str.).

2. Administratoriaus teisinė padėtis yra dvejopa- jis yra bankrutuojančios įmonės atstovas  ir kartu jam nustatyta pareiga atstovauti kreditorių interesus, taigi jis yra ir kreditorių atstovas. Administratoriui keliamas reikalavimas būti vienodai visų kreditorių atstovu, nepriklausomu ir nešališku visų kreditorių atžvilgiu. Paties bankroto proceso tikslai yra dvejopi- ir pačios įmonės, ir kreditorių interesai, tačiau kreditorių interesams visgi yra teikiama pirmenybė.

3. Administratoriaus veikla teisme vyksta dviem kryptimis: 1) jis reiškia ieškinius bankrutuojančios įmonės interesais- reikalaudamas sumokėti skolas,  įvykdyti prievoles, tokiu būdu veikia tarsi būtų  įprastinis įmonės atstovas  ir 2) jis reiškia ieškinius, reikalaudamas iš buvusių įmonės vadovų, dalininkų ar kitų atsakingų asmenų atlyginti žalą, padarytą įmonės kreditorių interesams, reikalaudamas pripažinti negaliojančiais bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius. Šiose antros grupės bylose administratorius stoja prieš bankrutuojančios įmonės buvusius vadovus, arba prieš jų sudarytus sandorius. Pastaroji administratoriaus veikla, nukreipta į kreditorių interesų gynimą yra  numatyta Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d., kuri kalba apie įmonės vadovo atsakomybę už žalą, kuri atsirado dėl pavėluoto kreipimosi iškelti bankroto bylą:

8 straipsnis.  4. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.KEISTA:2008 05 22 įstatymu Nr. X-1557 (nuo 2008 07 01)(Žin., 2008, Nr. 65-2456)

Ir taip pat iš Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 8 p., kuris įpareigoja administratorių patikrinti įmonės sandorius sudarytus per 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo arba per 5 metus ( tyčinio bankroto atveju) iki bankroto bylos iškėlimo: 

8) ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Šiame punkte nurodytą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui;

4. Taigi, administratoriaus veikla atstovaujant kreditorių interesus gali pasireikšti trijų rūšių civilinių bylų kėlimu:

1) dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais;

2) dėl reikalavimo, kad buvę įmonės vadovai atlygintų žalą dėl pavėluoto kreipimosi iškelti bankroto bylą;

3) dėl juridinio organo sprendimų panaikinimo.

5. Bylos dėl bankrutuojančios įmonės anksčiau sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais

( šioje dalyje aptariamos problemos, susiję su šalių parinkimu, ieškinio senaties taikymu, sandorio ydingumą patvirtinančiais kriterijais)

5.1.Viena iš priemonių realizuoti jau minėtus bankroto proceso tikslus yra sandorių negaliojimo institutas. Sandorio ginčijimo tikslas yra sugrąžinti į bankrutuojančios įmonės turto masę tai, kas buvo neteisėtai perleista. Pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma restitucija, t.y. visa, kas buvo pagal sandorį išleista, grąžinama bankrutuojančiai įmonei, kad būtų galima proporcingai tenkinti visų kreditorių reikalavimus.

5.2. Šalys tokiose bylose būna Bankrutuojanti įmonė ( ieškovas), atstovaujama bankroto administratoriaus  ir ginčijamo sandorio kita šalis/šalys ( atsakovas). Netiesioginius ieškinius gali reikšti ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai, jeigu administratorius šios savo pareigos neatlieka. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką bylose, kuriose dalyvauja tokį teisinį statusą turintis asmuo, teismai privalo būti aktyvūs, privaloma atsižvelgti tiek į šios bendrovės, tiek į jos kreditorių interesus ir laikoma, jog tokioje byloje yra ginamas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-01-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006, etc.).  Kaip žinia, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose galioja rungimosi principas, kad ir bankrutuojančiai įmonei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

5.3. LAT Civilinė byla Nr. 3K-3-393/2012 :Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Aukštaitijos statyba“ v. AB bankas „Hansa – LTB“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-917/2003).

Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismo byloje 2-1483-657/2012 buvo ginčijama akcijų perleidimo sutartis kaip tariamasis sandoris. UAB „Švaros kelias“ nuo 2008 metų įmonės padėtis buvo labai sunki, įmonė buvo nemoki ir veikė nuostolingai. Įmonė nuo 2008 metų duomenų registrų centrui neteikė. Akivaizdu, kad atsakovas T. J., būdamas UAB „Švaros kelias“ vadovas, pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. nuostatą privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Švaros kelias“ iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė, bet 2010-05-18 priėmė vienintelio akcininko sprendimą – parduoti 100 proc. bendrovės akcijų atsakovui S. L. už 100,00 Lt, atleisti save iš bendrovės direktoriaus pareigų ir bendrovės vadovu paskirti S. L. Taigi, galima teigti, kad atsakovui S. L. nebuvo naudinga ir tikslinga įsigyti iš esmės nemokią ir nuostolingą įmonę, tuo labiau, kad byloje nustatyta, kad atsakovas S. L. laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. jokių pajamų iš darbinės veiklos negavo, nėra duomenų, kad tapęs vieninteliu akcininku ir įmonės vadovu S. L. būtų vykdęs įmonės vadovo pareigas. Akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo pripažintina niekiniu (fiktyviu) sandoriu dėl šalių valios ydingumo ir įvykdytu tik formaliai, nes bendrovė po akcininko pasikeitimo iš esmės jokių sandorių nesudarė, veiklos nevykdė, turto nebeturėjo. Tai, kad S. L. neketino tęsti įmonės veiklos, patvirtina ir aplinkybė, kad dar nepriėmus teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Švaros kelias“ buvo išregistruota iš PVM mokėtojų registro 2010 m. spalio 14 d.  Todėl UAB „Švaros kelias“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų T. J. ir S. L. pripažintina negaliojančia bei pripažintinas negaliojančiu vienintelio akcininko 2010-05-18 sprendimas dėl atsakovo T. J. atleidimo iš vadovo pareigų ir atsakovo S. L. paskyrimo vadovu.

5.4. Dažniausiai ieškiniai reiškimai pagal CK 6.66 straipsnis. Kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana), kuris sako: 1. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad actio Pauliana taikoma, esant tokioms sąlygoms: kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2012, 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisinius padarinius galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Balmeto Medis“ v. „Simega“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

5.5.Ar bankrutuojančios įmonės sudarytas sandoris buvo pažeidžiantis kreditorių teises? Apeliacinis teismas nagrinėjo bylą 2A-574/2012, kurioje padarė priešingą išvadą, negu kad pirmosios instancijos teismas. Byloje buvo sprendžiama, ar teisėtas reikalavimo perleidimo sandoris. Įmonė ( kuri šiuo metu jau yra bankrutuojanti) perleido reikalavimą į 650 000 Lt savo kreditoriui už 375 000 Lt skolos įskaitymą. Įmonė, kuri buvo skolinga 650 000 pati yra bankrutuojanti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tai vertingas sandoris, nes išsiieškoti 650 000 buvo 5-10 proc. tikimybė, tai geriau buvo už tai atsikratyti 375 000 Lt skolos. Apeliacinis teismas manė priešingai, kad 5-10 proc. tikimybė išsiieškoti yra  kaip tik įrodymas, kad nereikėjo perleisti reikalavimo už pusę kainos. Be to, įmonei, kuriai buvo perleista teisė į 650 000 už 375 000 buvo suteikta pirmenybė prieš kitus ieškovo kreditorius taip pažeidžiant  kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Be to, sandorio šalys buvo nesąžiningos. Pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija).

5.6. Ar įgijėjas buvo sąžiningas?  Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007 konstatuota, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai; tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sudaryti sandoriui, nepažeidžiant įstatymų; toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga.

5.7. Kas yra vieno kreditoriaus interesų iškėlimas pirmiau kitų? Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai. Net ir esant faktiniam nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus gali padiktuoti verslo logika. Svarbu, kad turto perleidimas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012).

5.8. Lietuvos apeliacinio teismo byloje 2A-1484/2012 ieškovas BUAB ,,Inesitas“ ginčijo reikalavimo perleidimo sutartį tarp UAB „Inesitas“ ir UAB „Butų ūkio valda“  tuo motyvu, kad ginčo sandorio ieškovas neprivalėjo sudaryti, jo sudarymo metu bendrovė buvo nemoki ir nepagrįstai suteikė pirmumo teisę atsakovui UAB „Butų ūkio valdos“ prieš kitus kreditorius, tuo pažeisdamas kitų kreditorių teises. Tačiau teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė atsakovo UAB „Butų ūkio valdos“ nesąžiningumo (nepreziumuojama), t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas buvo vienintelis bendrovės akcininkas, kad žinojo, ar privalėjo žinoti, jog šiuo sandoriu pažeidžiamos kitų kreditorių teisės. Dėl nurodytų priežasčių teismas ieškinį atmetė (CPK 178 str. 6.66 str. 2 d.). Toliau teismas pasakė, kad atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, o sąžiningumo prezumpcija byloje nėra paneigta (CPK 185 str.). Vien faktas, kad Klaipėdos apygardos teismo tinklalapyje jau buvo įregistruotas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o taip pat nurodymas, kad atsakovas nepatikrino viešųjų duomenų, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepakankamas išvadai, kad jis neatitiko sąžiningam sandorio dalyviui nustatytos pareigos CK 6.66 straipsnio 2 dalies prasme. Iš tiesų, ši aplinkybė galėtų būti vertinama kitų faktinių aplinkybių visete, atsižvelgiant į šalių sutartinius bei kitus tarpusavio santykius, jų intensyvumą, trukmę, faktiškai susiklosčiusią atsiskaitymų pagal prievoles tvarką, etc.

5.9. Patenkinus ieškinį ir sandorį pripažinus negaliojančiu taikoma restitucija. Dėl restitucijos būdo- restitucija turi būti taikoma natūra (Apeliacinio teismo nutartis 2012-12-19). Teismas, priteisdamas pinigus, o ne medžiagas, peržengė pareikšto reikalavimo ribas, netinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas (CPK 265 str. 2 d., CK 6.146 str.). Jei vykdant sprendimą paaiškėtų, kad tokio turto nėra, iš apelianto būtų išieškoma turto vertė, nurodyta ginčijamą sandorį įforminusioje sąskaitoje.

5.10. Net ir sprendžiant netiesioginį ieškinį, kai atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, pagal sandorį taikoma restitucija ir turtas grąžinamas bankrutuojančiai įmonei, o ne ieškinį pareiškusiam kreditoriui.

5.11. Ieškinio senaties problemos. Ieškinio senatis pagal CK 6.66 str. 3 d. apibrėžta taip: Šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

Ieškinio senatis pagal ĮBĮ 11 str. 3 d.  8p.: ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Šiame punkte nurodytą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui;

Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatą (Įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. liepos 1 d.), bankroto administratorius apie sandorius sužino nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos; tuo tarpu pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2008 m. liepos 1 d., administratorius apie sandorius sužino nuo gavimo dokumentų apie šių sandorių sudarymą.

5.12. Būna situacijų, kai neaišku, kuri senaties terminą apibrėžianti ĮBĮ nuostata turi būti taikoma. Byloje taikytinos ieškovo bankroto bylos iškėlimo metu galiojusios ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostatos. Tokios nuomonės laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012). Apie dokumentų perdavimo dieną sprendžiama pagal dokumentų perdavimo akto datą. Nuo dokumentų perdavimo akto dienos taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas ( Apeliacinio teismo nutartis Civilinėje byloje Nr. 2A-574/2012).

5.13. Apeliacinio teismo 2012-12-19 nutartyje ( byla 2A-1482/2012) buvo sprendžiamas ieškinio senaties taikymo klausimas, kai vienas bankrutuojančios įmonės administratorius buvo pakeistas kitu:  įmonės dokumentai pirmajam bankroto administratoriui buvo perduoti 2009 m. spalio 5 d. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi šis administratorius atstatydintas dėl jo veiklos sustabdymo, naujuoju administratoriumi paskirtas nagrinėjamą ieškinį įmonės vardu padavęs asmuo. Naujasis bankroto administratorius įmonės dokumentus iš ikiteisminio tyrimo įstaigos gavo tik 2011 m. gegužės 10 d., o ieškinį pateikė 2011 m. liepos 12 d. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, ypač į tai, kad pirmasis bankroto administratorius nevykdė savo pareigų, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamam ieškiniui pareikšti (CK 6.66 str. 3 d.).

5.14. LAT Civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 taip pat sprendė ieškinio senaties termino klausimą, kai vienas administratorius pakeistas kitu. Pirmiausia pasisakyta, kad  CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita, todėl tai, kad UAB „Jupoga“ buvo paskirta BUAB „LRG farmacija“ bankroto administratoriumi tik Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi, nekeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklių įtvirtintų įstatyme bankroto bylos iškėlimo metu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ieškinio senaties terminai, kurie prasidėjo galiojant senajai ĮBĮ redakcijai bei atitinkamai pasibaigė iki naujosios ĮBĮ redakcijos įsigaliojimo, kai naujojoje nebuvo sureguliuoti ieškinio senaties skaičiavimo ir taikymo klausimai, negali būti skaičiuojami iš naujo remiantis jau po ieškinio senaties termino pabaigos (praėjus daugiau nei dvejiems metams) įsigaliojusiomis naujomis ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklėmis. Tačiau Aukščiausiasis teismas  nusprendė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, motyvuodamas tuo, kad  didžioji (esminė) dalis ieškinio senaties termino (beveik ketveri metai) buvo praleista dėl ankstesnio administratoriaus  veiksmų (neveikimo), netinkamo administravimo, pripažinto net teismo nutartimi, ir nepriklausė nuo naujai paskirto bankroto administratoriaus, kuris šiuo metu ginčija bankrutuojančios įmonės sudarytus sandorius, atliekamų veiksmų. Be to, teismai konstatavo, kad realiai naujajam bankroto administratoriui elektroninė prieiga prie administruojamos įmonės banko sąskaitų ir finansiniai dokumentai, kurių pagrindu buvo galima peržiūrėti sudarytus sandorius ir apsispręsti dėl jų ginčijimo, buvo perduoti laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 9 d. iki 2009 m. balandžio 2 d., o ieškinys teismui paduotas 2010 m. kovo 10 d., t. y. iš esmės per vienerių metų laiko tarpą nuo dokumentų perdavimo. Vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, toks ieškinio pareiškimas nuo dokumentų gavimo dienos laikytinas pakankamai operatyviu, ypač įvertinus byloje esančius duomenis apie tai, kad, esant didelei bankroto bylos apimčiai, naujai paskirtas bankroto administratorius turėjo ne tik peržiūrėti visus dokumentus, duomenis apie įmonės sudarytus sandorius per įstatyme nustatytą laikotarpį ir apsispręsti dėl jų ginčijimo, tačiau išanalizuoti ir ankstesnio bankroto administratoriaus, kurio neveikimas pripažintas, veiksmus, jo pareikštus ieškinius, siekiant tinkamai atstovauti kreditorių interesus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta bei įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju neveikimas dėl ieškinio pareiškimo ginčijamų sandorių pagrindu priskirtinas būtent buvusiam bankroto administratoriui, siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovo, jo kreditorių teises bei galimybes ginti savo, jų manymu, pažeistus interesus (per bankroto administratorių), ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

6.Laidavimo apimties klausimas. 2011 metais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose buvo pasisakyta dėl laidavimo kaip papildomos prievolės ir laiduotojo atsakomybės, bankrutavus pagrindiniam skolininkui, apimties klausimas skolininkui (įmonei) iškėlus bankroto bylą, taip pat laidavimo ir įkeitimo santykio klausimai, kai skolininkui iškeliama bankroto byla. Didžioji dalis kasacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų laikėsi nuomonės, kad laiduotojas negali būti atsakingas didesniu mastu negu skolininkas, todėl laiduotojui nekyla pareiga atlyginti bankrutuojančio skolininko prisiimtas netesybas (palūkanas). Šia praktika Lietuvos Aukščiausiais Teismas siekė įtvirtinti įkaito davėjo teisių apsaugą bankroto procese taip užtikrinant, kad nė viena iš laidavimo teisinių santykių šalių nepatirs nepagrįstų padarinių, siejamų su bankroto bylos iškėlimu. Laidavimo atveju yra dvi prievolės: pagrindinė (siejanti skolininką ir kreditorių), bei šios pagrindinės prievolės papildoma prievolė (siejanti laiduotoją ir kreditorių). Teismas išaiškino, kad laiduotojas gali būti laikomas atsakingu tik tokiu mastu, kokiu skolininkas neįvykdė pagrindinės prievolės. Neabejotinai, ir laidavimo atveju galioja sutarčių laisvės principas, kuris laidavimo sutartyje leidžia nustatyti mažesnę laiduotojo atsakomybę. Taigi netesybų ir palūkanų skaičiavimas, kuris yra nutraukiamas skolininkui - bankrutuojančiai įmonei bankroto bylos iškėlimo atveju, turi būti aiškinamas ir kaip nutraukiamas laiduotojo atžvilgiu taip užtikrinant, kad laiduotojas netaps atsakingas už didesnės apimties prievolę nei kad ta, kurios neįvykdė bankrutuojanti įmonė iki kol jai buvo iškelta bankroto byla.

Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija taip pat akcentavo kreditoriaus teisių gynimo svarbą tais atvejais, kai dėl laiduotojo prievolės apimties, kai kreditoriaus (įkaito turėtojo) reikalavimas liko nepatenkintas dėl skolininko bankroto byloje susidariusių bankroto administravimo išlaidų. Plenarinė sesija nurodė, kad jei išskaičiavus administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka visiškai padengti įkeitimu (hipoteka) užtikrintą kreditoriaus reikalavimą, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką, o dėl nepatenkinto kreditoriaus reikalavimo dalies laiduotojui išlieka solidarioji prievolė kartu su pagrindiniu skolininku.

(Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DNB bankas (buvęs AB DnB Nord bankas) v. A. J., S. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. G. v. BUAB „Limantra", bylos Nr. 3K-3-130/2011; 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank" v. G. D., bylos Nr. 3K-7-61/2011; 2011 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,Vajalio medienos gaminiai" v. R. K., bylos Nr. 3K-3-228/2011; 2011 m. gegužės 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. BUAB ,,Gertauta", bylos Nr. 3K-3-230/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. D. B. v. UAB „Žaibo ratas Vilnius", UAB „Agrolitas Impeks Lesma", bylos Nr. 3K-3-366/2011; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal BUAB „Prostinvest" administratoriaus prašymą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo, bylos Nr. 3K-3-545/2011).

7. Kyla klausimas, ar bankroto administratorius turi teisę ginčyti bankrutuojančios įmonės valdymo organų sprendimus? ĮBĮ to nenumato. ABĮ 16 str. 5p numato tokią akcininko teisę:  kreiptis į teismą su ieškiniu, prašant atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. (2009 07 17 įstatymu Nr. XI-354 (nuo 2009 08 01)(Žin., 2009, Nr. 91-3914).

Civilinio kodekso 2.82 str. 4 d.  Nustato, kad  juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, jeigu jie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, juridinio asmens steigimo dokumentams arba protingumo ar sąžiningumo principams. Ieškinį gali pareikšti juridinio asmens kreditoriai – jeigu sprendimas pažeidžia jų teises ar interesus, atitinkamas juridinio asmens valdymo organas, juridinio asmens dalyvis arba kiti įstatymuose numatyti asmenys. Tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Jis pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai nenustato kitokio ieškinio senaties termino ir kitokios sprendimo nuginčijimo tvarkos.

Nors bankroto procese administratorius yra bankrutuojančios įmonės valdytojas, nes įmonės valdymo organai yra netekę savo įgaliojimų (LR ĮBĮ 10 str. 7 d. 2 p.), tačiau tai nereiškia, kad visi šie įgaliojimai yra   perkeliami  įmonės   administratoriui.   Lietuvos   Aukščiausiasis   Teismas,   remdamasis   LR ĮBĮ  1997     m.   15    str.  4   d.  7   p.  (dabar     11   str.  3   d.   8  p.)   nuostatomis,       suteikiančioms        teisę administratoriui   patikrinti   bankrutuojančios  įmonės   sandorius,   2001   m.  spalio   24   d.   nutartyje (civilinėje   byloje   Nr.   3K-3-840/2001) yra pasisakęs,   kad   administratoriui   nesuteikta   teisė  ginčyti įmonės valdymo organų (įmonės akcininkų) priimtų sprendimų, o jo įgaliojimai yra išdėstyti LR ĮBĮ baigtiniu sąrašu. Kadangi LR  ĮBĮ yra specialusis  įstatymas, o juo ne visi įmonės valdymo organų įgaliojimai   perkelti    administratoriui       bei   konkrečioje      normoje      detaliai    išvardyti,    tai įgaliojimų  apimtis   plečiamai   neaiškintina. Tačiau   minėtoje   nutartyje   teismas   pažymėjo,   kad jeigu    įmonės   valdymo   organų  (įmonės   akcininkų)  sprendimai   buvo   žalingi                      įmonei,    tai   juos realizuojant   sudaryti   sandoriai   gali   būti   ginčijami   dėl   sandorių  ydingumo   ar   kreditorių  teisių pažeidimo  iš  esmės.   Iš   to   darytina    išvada,    kad   administratorius,      negalėdamas       ginčyti bankrutuojančios įmonės buvusių valdymo organų sudarytų žalingų sprendimų, turi teisę ginčyti tų  sprendimų  pagrindu          sudarytus    priešingus    įmonės     veiklos    tikslams    bei  galėjusius   įtakoti įmonės nemokumą sandorius. (  Lietuvos   Aukščiausioj o  Teismo  Civilinių  bylų  skyriaus  teisėjų  kolegij os   2004   m.  lapkričio  22   d.   nutartis  c.   b. BUAB  „Pamario  langai“  v.   UAB   „Palangos   statyba“,   Aurelijus   Kuisys,   Nr.3K-3-636/2004,   ka.  31.6.1.   Teismų praktika. 2005, Nr. 23. P. 93. 87 Lietuvos Aukščiausioj o Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjųkolegij os 2001 m. vasario 21 d. nutartis c. b.             AB Turto bankas v. BAB “Rimeda”, AB Lietuvos taupomasis bankas, Nr. 3K-3-201/2001, kat. 15.2.1.1., 31.6.1., 125.6. 88 Lietuvos Aukščiausioj o Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegij os 2001 m. spalio 24 d. nutartis c. b. LAB “Senasis stumbras” v. UAB “Baltasis beržas”, Nr. 3K-3-840/2001, kat. 94.1; 125.4. )

7.1. Kauno apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-20226-615/2011, kurioje  sprendimu už akių patenkintas BUAB ieškinys atsakovams dėl visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų, įstatų pripažinimo negaliojančiais, pasiremiant CK 2,82 str. 4 d. ir ABĮ 16, 19, 20 str. Šioje byloje ieškovas buvo Bankrutuojanti UAB „Rodiklis“, atsakovai  UAB „Kauno fonas“, UAB „Rūdupis“. Ieškovas BUAB „Rodiklis“ ginčijo UAB „Kauno fonas“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, įstatus, prašė taikyti restituciją.  Bylos fabula tokia: Rodiklis buvo 100 proc. Kauno fono akcijų savininkas. Rodiklis perleido pusę turimų Kauno fono akcijų Rūdupiui. Kauno fonas sušaukė 2 akcininių- Rodiklio ir Rūdupio susirinkimą ir priėmė nutarimą padidinti įstatinį kapitalą, padaryti akcijų emisiją. Visas naujai išleistas akcijas nupirko Rūdupis, įmokėjęs į Kauno fono sąskaitą 170 000 Lt. Kitoje byloje Kauno apygardos teismas panaikino sandorį, kuriuo Rodiklis perleido akcijas Kauno fonui. Panaikinus sandorį Rūdupis įgijo reikalavimo teisę į Kauno foną ( 170 000). Ieškovas BUAB Rodiklis motyvavo, kad neteko teisės kontroliuoti Kauno foną, nes tapo mažą akcijų dalį turinčiu akcininku. Kyla klausimas, ar turėjo ieškovas Bankrutuojanti UAB Rodiklis turėjo reikalavimo teisę ginčyti kito UAB akcininkų susirinkimo sprendimus ir kyla klausimas, kuo pažeistos Rodiklio teisės, jeigu turi nedidelę dalį Kauno fono akcijų.  

Ieškovas dėstė, kad 2009 m. rugpjūčio 17 d. UAB „Kauno fonas“ neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime priimti sprendimai didinti UAB „Kauno fonas“ įstatinį kapitalą ir keisti įmonės įstatus turi būti pripažinti negaliojančiais, kadangi vienas iš akcininkų Rūdupis buvo įsigijęs akcijas pagal sandorį, vėliau teismo pripažintą negaliojančiu. Rūdupis neturėjo teisės balsuoti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad privačių juridinių asmenų įstatai pagal jų teisinę prigimtį yra sandoriai (LAT 2008-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2008), todėl pripažinus UAB „Kauno fonas“ 2009 m. rugpjūčio 17 d. neeilinio visuotinio susirinkimo sprendimus ir įmonės įstatus (2009-08-17 redakcija) negaliojančiais kaip prieštaraujančius imperatyvioms įstatymo normoms, tarp šalių turėtų būti taikoma restitucija natūra - ieškovas Rodiklis turėtų būti pripažintas 100 procentų Kauno fono akcijų savininku. Dėl ginčijamų sprendimų, t.y. padidinus įstatinį kapitalą ir pakeitus įmonės įstatus, buvo pažeistos ieškovo, kuris yra vienas iš akcininkų, tiek turtinės, tiek neturtinės teisės, nustatytos jam Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15 ir 16 str. Ginčijamais sprendimais UAB „Kauno fonas“ įstatinis kapitalas buvo padidintas ir UAB „Rūdupis“ įsigijo tiek akcijų, kad Ieškovui teliko 9,52 proc. įmonės akcijų, tuo tarpu UAB „Rūdupis“ turi 90,48 proc, kas jam leidžia vienbalsiai priimti sprendimus. Teismas priėmė sprendimą už akių iš esmės pakartodamas ieškovo ieškinį ir jam pritardamas. Kyla klausimas, ar reikėjo priimti tokį ieškinį, mano nuomone, sprendimas iš esmės situacijos nekeičia, nes akcijų perleidimo sutartis tarp Rodiklio ir Rūdupio jau pripažinta negaliojančia. Panaikinus akcijų emisiją leidžiantį nutarimą išlieka prievolė grąžinti Rūdupiui už akcijas įmokėtus 170 000 Lt.

7.2. Jau minėtoje Kauno apygardos teismo byloje 2-1483-657/2012 buvo nustatytas įmonės vadovo priimtas sprendimas paskirti įmonės direktoriumi vietoje savęs kitą asmenį, kuris iš tikrųjų jokios veiklos įmonėje nevykdė, buvo apskritai benamis, ir buvo paskirtas tik tuo tikslu, kad tikrasis direktorius išvengtų atsakomybės  už įmonės privedimą prie bankroto. Tačiau ir šiuo atveju, manau, kad pakako pripažinti negaliojančia įmonės pardavimo sutartį arba turėtų  būti ginčijamas ne juridinio asmens organo sprendimas paskirti direktorių, o darbo sutartis sudaryta su tuo asmeniu kaip sandoris. Teismas pripažino negaliojančiu vienintelio akcininko 2010-05-18 sprendimą dėl atsakovo T. J. atleidimo iš vadovo pareigų ir atsakovo S. L. paskyrimo vadovu.

8. Trečia rūšis bylų, kurias kelia bankrutuojančių įmonių administratoriai, yra ieškiniai buvusiems bankrutuojančių įmonių vadovams arba dalyviams dėl padarytos įmonei žalos.

8.1. Šiose bylose atsakovais gali būti traukiami įmonės vadovai arba dalyviai.

LAT civilinėje byloje 3K-3-19/2012 dėstė skirtumą tarp dalyvio ir vadovo: Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo - dalyvių susirinkimo - narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka tokiam organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu. Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė.

8.2. Kauno apygardos teismo byloje Nr. 2-637-390/2012 bankrutuojanti bendrovė prašė priteisti žalos atlyginimą iš dviejų akcininkų, kurie valdė 80 ir 20 proc. akcijų. Žala atsirado neperdavus bankroto administratoriui transporto priemonių, negrąžinus išduotų avansu lėšų, neperdavus kasoje turėjusio būti pinigų likučio, o akcininkas valdęs 20 proc. akcijų buvo kaltinamas nesiėmęs iniciatyvos sušaukti akcininkų susirinkimą, kai bendrovė apie pusmetį buvo be direktoriaus. Sprendime konstatuota: Taigi, teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis sprendžia, kad minėtas atsakovas nors ir nepaskirtas UAB „Automoderna“ direktoriumi, tačiau faktiškai atliko bankrutavusios bendrovės vadovo pareigas ir vadovavo bendrovės ūkinei-komercinei veiklai. Pagal bendrovės įstatų 7. 1 – 7. 4. 15 punktus yra nustatyta bendrovės vadovo kompetencija, pagal kurią bendrovės direktorius yra atsakingas už įmonės veiklą. Tokia įstatuose nustatyta tvarka nesiskiria nuo nustatytos tvarkos Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme. Be atsakovo R. V. atsakomybės ieškovas byloje kelia civilinės atsakomybės klausimą ir atsakovui O.V. M., kaip bendrovės akcininkui, kuris jo nuomone, neinicijavo visuotinio akcininkų susirinkimo spręsti klausimą dėl vadovo paskyrimo. Teismas sprendžia, kad paminėtam atsakovui civilinė atsakomybė negali atsirasti, nes kaip jau yra nustatyta, visas bendrovės vadovo funkcijas savarankiškai atliko atsakovas R. V. ir pastarasis prisiėmė vienasmenio valdymo organo pareigas, todėl jis vienas turi pareigą atlyginti ieškovui susidariusią žalą. Tai, kad atsakovas O.V. M. valdydamas 20 proc. bendrovės akcijų neinicijavo bendrovės vadovo paskyrimo negali būti vertinama kaip jo neveikimas ir teisinių pareigų nevykdymas Akcinių bendrovių įstatyme nurodyta prasme. Tokiu būtu nėra pagrindo konstatuoti šio atsakovo neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą.

8.3.Kauno apygardos teismo byloje 2-1066-527/2012 buvo reiškiamas reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš V.P. Teismas ieškinį atmetė, nurodydamas, kad būtina sąlyga įmonės vadovo atsakomybei kilti yra ne tai, kad įmonė tapo nemoki, o tai, kad, būdama nemoki, negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie)nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pirmiausia teismas nustatė, kad atsakovui pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kilo būtent 2009-08-01.Toliau teismas kėlė klausimą, kokia dalimi padidėjo kreditorinių įsipareigojimų, kurių įmonė nėra pajėgi padengti savo valdomu turtu, suma nuo laiko, kuomet atsakovas privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, iki faktinio bankroto bylos iškėlimo įmonei momento. Yra pagrįsta, jog iš atsakovo kaip asmens, atsakingo už laiku neiškeltą įmonės bankroto bylą, kaip įmonei sąlygotus nuostolius turėtų būti reikalaujama atlyginti būtent minėtą skirtumą tarp įmonės neįvykdytų finansinių įsipareigojimų, o ne visą bankroto byloje patvirtintą kreditorinių reikalavimų sumą. Teismas visiškai sutiko su atsakovo atsiliepimo argumentu, jog atsakovas gali būti laikomas atsakingu tik už tą kreditorinių reikalavimų dalį, kuria įmonės neįvykdytini įsipareigojimai padidėjo laiku neiškėlus bankroto bylos ieškovei.

Tokiais motyvais teismas iš prašomos priteisti sumos minusavo tą sumą, kurią bankrutuojanti įmonės turi teisę gauti iš savo skolininko. Kadangi tiek kreditorių reikalavimai, tiek administravimo lėšos pirmiausia tenkinami iš įmonės turto, kurį bankrutuojančios įmonės administratorius perėmė arba kurį iki bankroto bylos pabaigos dar turi galimybes perimti (nėra išnaudotos visos teisinės galimybės bei nėra pateikta įrodymų, kad toks perėmimas nėra įmanomas dėl kaltų atsakovo veiksmų), teismas sprendė, jog dėl savalaikio bankroto bylos neiškėlimo ieškovei dėl atsakovo kaltų veiksmų šiuo metu nėra padaryta jokios žalos, kuri ieškovei galėtų būti priteista.

Pažymėtina ir tai, jog LAT yra konstatavęs, kad tik iš esamo įmonės turto tenkinus kreditorių reikalavimus ir užbaigus įmonės bankroto procesą yra įmanoma tiksliai nustatyti žalos (likusių nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtyje), jeigu tokia yra, faktą ir dydį (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Nagrinėjamu atveju ieškovės bankroto procedūra nėra baigta, o stabdyti šios bylos neprašė nei viena iš šalių, todėl teismas šios bylos nagrinėjimo ir nestabdė. Teismo nuomone, šio sprendimo priėmimas netrukdo ieškovei, užbaigus BUAB ,,Sidonija“ bankroto bylą, ir, atsiradus galimybei tiksliai nustatyti žalos dydį (likusių nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų apimtyje), reikšti naują ieškinį dėl žalos atlyginimo. Be to, jeigu Kauno apygardos teismo 2012-03-15 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1013-395/2012, kuriuo iš UAB „AKS būstas“ ieškovei yra priteistas 9.906,91 Lt dydžio įsiskolinimas už atliktus projektavimo ir statybos darbus, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka būtų panaikintas arba pakeistas, ieškovė, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, galėtų reikšti prašymą dėl proceso atnaujinimo

8.4. Kauno apygardos teismas byloje 2-1908-343/2012 atmetė ieškinį, kuriuo BUAB „Stavola“ reiškė ieškinį direktoriumi ir akcininku buvusiam A.B. teismas iš Registrų centro duomenų nustatė, kad iki dalis įmonės turto buvo perleista dar iki atsakovui tampant įmonės direktoriumi. Toliau teismas nustatė, kad bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma sudaro apie 700 000 Lt, o iš atsakovo prašoma priteisti tris kartus didesnę sumą negu kad kreditorių pareikštų reikalavimų sumą.

8.5. Kauno apygardos teismas byloje 2A-1834-221/2012 išnagrinėjo apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo sprendimo, kuriuo UAB „Tomega“ prašė priteisti solidariai iš bankrutuojančios UAB „Aldenė“ akcininko ir jo sutuoktinės apie 50 000 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad Mažeikių teismo įsakymu iš Aldenės buvo priteista Tomegai 44 000 Lt skolos. Po to Aldenei buvo iškelta bankroto byla, bankroto byloje patvirtintas Tomegos reikalavimas. Po Aldenė pripažinta bankrutavusia ir likviduota, omegos reikalavimas liko nepatenkintas. Vienintelis Aldenės akcininkas buvo atsakovas A. S., jo sutuoktinė buvo bendrovės valdymo organas.  Jos vadovavimo laiku buvo sudaryta sutartis, iš kurios kilo reikalavimas. Ieškovas pažymėjo, jog skolos nesumokėjimo pasekmės kilo dėl bendrovės savininko ir jo paskirto bendrovės vadovo netinkamų veiksmų, netinkamo bendrovės valdymo. Atsakovas A. S., kaip vienintelis bendrovės akcininkas, nedidino bendrovės įstatinio kapitalo, tuo neatlikdamas tinkamų veiksmų, kad būtų atsiskaityta su ieškove. Nurodė, jog atsakovai veikė neteisėtai kreditorių atžvilgiu, t. y. prisiėmė įsipareigojimus, kurių negali padengti bendrovės nuosavas kapitalas. Taigi, atsakovai iš anksto žinojo ir negalėjo nežinoti, kad neturės lėšų, iš kurių bus vykdomi prisiimti įsipareigojimai, dėl ko bendrovės bankroto proceso metu skolos trylika kartų viršijo bendrovės įstatinį kapitalą. Be to, atsakovai nesušaukė bendrovės akcininkų susirinkimo spręsti dėl papildomų įnašų į bendrovę arba dėl bendrovės likvidavimo ar restruktūrizavimo, kaip tai numato Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnis. Ieškovės nuomone, būtent dėl atsakovų, kaip vienintelio bendrovės akcininko ir vienasmenio valdymo organo, neveikimo ir netinkamo bendrovės valdymo atsirado ieškovei 53 935,22 Lt dydžio nuostoliai. Tačiau teismas ieškinio netenkino, nurodė, kad sunkumai, dėl kurių buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aldenė“ prasidėjo būtent 2008 metų pabaigoje. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad ieškovė ar kiti kreditoriai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Aldenė“, nors teisę pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi ne tik įmonės savininkas ar administracijos vadovas, bet ir įmonės kreditoriai (Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), su kuriais nebuvo laiku atsiskaityta (Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, iš pateiktų UAB „Aldenė“ sąskaitos išrašų (1 t. , b. l. 133-135) negalima teigti, jog bendrovė atsiskaitinėjo išskirtinai tik su vienu kuriuo nors kreditoriumi, tame tarpe ir su A. S.. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo anksčiau nei jis kreipėsi nebuvo pakankamo pagrindo (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).

8.6. Kauno apygardos teismas byloje 2-920-510/2012 pagal BUAB „Stogauta“ ieškinį atsakovui V.M. dėl žalos atlyginimo priėmė sprendimą už akių. Teismas išnagrinėjo įmonės balanso duomenis, iš kurių nustatė, kad 2007 pabaigoje įmonė dar turėjo pakankamai turto, tačiau su kreditoriais buvo neatsiskaityta. Įmonės bankroto byla iškelta 2010-10-01 (b. l. 9-10). Taigi įmonės vadovas veikė nerūpestingai, neatidžiai, nesąžiningai, ne išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir pažeidė bendrovės, jos kreditorių interesus. Nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas, yra pagrindas priteisti žalos atlyginimą.

8.7. Kas yra nemokumas? LAT 3k-3-393/2012: Teisėjų kolegija pažymi, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Taigi, faktinis įmonės nemokumas (kai jai dar nebuvo iškelta bankroto byla) nustatomas pagal byloje esančių įrodymų visumą, tiriant faktines aplinkybes, įrodinėjamas konkrečioje byloje (pagal teismams pateiktus įmonės finansinių balansų duomenis apie vykdytus atsiskaitymus tam tikru ginčo laikotarpiu, skolinių įsipareigojimų dydį ir t.t.).

Pagal ĮBĮ 2 str. 8 d.: Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.KEISTA:2008 05 22 įstatymu Nr. X-1557 (nuo 2008 07 01)(Žin., 2008, Nr. 65-2456).

8.8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 metų praktikoje, suformuotoje bylose dėl vadovo atsakomybės už žalą, padarytą pažeidžiant pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, pripažinta, kad įmonės vadovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei, vadovui gali kilti pareiga atlyginti dėl delsimo kreditoriams padarytą žalą. Praktikoje buvo išaiškinta, kaip asmenys gali ginti savo pažeistas teises dėl tokio vadovo delsimo, priklausomai nuo to, kada toks pažeidimas padarytas - iki 2008 m. liepos 1 d. ar po to, kai įsigaliojo aiškus įstatyminis vadovo atsakomybės reglamentavimas pagal Įmonių bankroto įstatymą. Jei vadovas delsė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki 2008 m. liepos 1 d., tokiu atveju kyla jo civilinė atsakomybė pagal bendrąsias CK nuostatas, reglamentuojančias įmonės administracijos vadovo fiduciarinių pareigų nevykdymo padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje įtvirtindamas būtinybę užtikrinti tinkamą visų kreditorių interesų apsaugą, pabrėžė, kad įmonės bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o gautos sumos panaudojamos proporcingai patvirtintiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Tais atvejais, jeigu pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų, kreditoriai turi galimybę dėl žalos atlyginimo į teismą kreiptis su netiesioginiu ieškiniu. Ir šiuo atveju, siekiant užtikrinti visų kreditorių interesų apsaugą, gautos sumos naudojamos visų kreditorių interesų tenkinimui, o patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas būtų įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti.

8.9. Kauno miesto apylinkės teismo byloje Nr.2-14033-748/2012 BUAB „Alijošiaus vaistinė“ prašė priteisti iš buvusios direktorės apie 43 000 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad direktorė buvo sudariusi patalpų nuomos sutartį su savo dukra, mokėjo jai nuomos mokestį už patalpas, kurių vaistinė realiai nenaudojo, be to, apmokėjo už tų patalpų remontą. Dėl to bendrovė patyrė nuostolius. Atsakovė atsikirtinėjo, kad sandoriai nėra nuginčyti, todėl nėra atsakomybės sąlygų. Teismas ieškinį patenkino, nustatė, kad įmonės finansinė būklė blogėjo nuolat nuo 2007 metų, ir dar labiau pablogėjo dėl atsakovės sudarytų sandorių, kurie sukūrė bendrovei prievoles mokėti nuomos mokestį, o išsinuomotos patalpos bendrovės veiklai naudojamos nebuvo. Teismas laikė, kad yra visos sąlygos atsakomybei atsirasti. Sprendimas apskųstas apeliaciniu skundu. Klausimas: ar turėjo būti nuginčytas  nuomos sandoris? Jeigu sandoris nenuginčytas, tai ar esant teisėtam sandoriui, jį vykdančio vadovo veiksmai gali būti kvalifikuojami kaip neteisėti?

8.10.   Jau minėta Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d. nuostata, kuri kalba apie įmonės vadovo atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl pavėluoto kreipimosi iškelti bankroto bylą, laikytina savarankišku pagrindu reikalauti žalos atlyginimo iš įmonės vadovo.  Tačiau žala gali būti padaryta įmonei ir kitais vadovo veiksmais, pavyzdžiui, kaip aprašyta 8.9 dalyje, sudarant akivaizdžiai nenaudingą įmonei sandorį, kuriuo pridengiamas lėšų iššvaistymas. Manau, kad tokiu atveju nėra būtina laukti, kol bus išnagrinėta bankroto byla ir paaiškės, kurie kreditorių reikalavimai nebus įvykdyti, nes net ir nesant įmonei iškeltos bankroto bylos tam tikrais sandoriais yra įmanoma padaryti įmonei žalą. Šiuo atveju pagrindas tenkinti ieškinį būtų  įmonės vadovo fiduciarinių pareigų elgtis taip, kaip įmonei yra naudinga, pažeidimas.  

Diana Labokaitė, Kauno apylinkės teismo teisėja