Draudėjas turi laiku ir tinkamai mokėti įmokas

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas.

Teismuose nagrinėjamų bylų, susijusių su minėtos įstatymo normos taikymu, faktinės aplinkybės yra panašios. Draudimo bendrovė (toliau – draudikas) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu apdraudžia fiziniam/juridiniam asmeniui (toliau – draudėjas) priklausančios transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę. Sutartyje numatoma pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo data. Tačiau draudėjas nevykdo pareigos iki numatyto termino sumokėti draudimo įmoką. Tuo metu, kai tarp šalių sutartis jau yra sudaryta, tačiau draudimo įmoka dar nėra sumokėta, įvyksta eismo įvykis, kurio metu draudėjo (arba jo įgalioto asmens) vairuojama transporto priemonė apgadina kitą transporto priemonę. Eismo įvykio kaltininku pripažįstamas draudėjas (jo įgaliotas asmuo). Draudikas atlygina dėl eismo įvykio patyrusiam asmeniui nuostolius ir, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, reikalauja, kad draudėjas sumokėtų draudimo išmokos dydžio kompensaciją regreso tvarka. Draudėjas šio reikalavimo nepaiso, todėl draudikas kreipiasi į teismą prašydamas iš draudėjo priteisti žalos atlyginimą.

Visų pirma, tikslinga apžvelgti minėtos įstatymo normos taikymo problematiką. Esminiai argumentai, kuriais draudėjas paprastai grindžia savo poziciją, jog draudikui nepriklauso draudimo išmokos dydžio kompensacija, yra šie:

1. Su draudimo sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 9 dalis). Draudikas nereiškė pretenzijų dėl laiku nesumokėtų draudimo įmokų, jų sumokėjimo terminų praleidimo, todėl draudėjas darė prielaidą, kad tokie jo veiksmai, t. y. vėlavimas sumokėti draudimo įmoką, nėra esminis sutarties sąlygų pažeidimas. Be to, draudikas net neinformavo draudėjo apie tai, kad išmokėjo draudimo įmoką trečiajam asmeniui.


2. Draudikas ir draudėjas pasirašė sutartį-suderinimo aktą, kuriuo draudėjas įsipareigojo sumokėti įmoką ir vėliau ją sumokėjo, todėl laikytina, kad draudiko regreso teisė pasibaigė sudarius šį aktą. Nei TPVCAPDĮ nei CK nesuteikia draudikui teisės iš draudėjo gavus draudimo įmoką pagal sutartį reikšti regreso reikalavimą dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.

Pagal galiojusią teismų praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostata nebuvo laikoma imperatyvia, nes jos pagrindu dėl nurodytų aplinkybių (laiku nesumokėtos draudimo įmokos) draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos jo išmokėtas sumas. Draudikas, nereikšdamas jokių pretenzijų draudėjui dėl pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos, pripažįsta, jog ši aplinkybė nėra esminis sutarties pažeidimas. Buvo konstatuojama, kad draudėjui sumokėjus draudimo įmoką pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, išmokėtas dėl padarytos žalos, t. y. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies nuostata netaikytina (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-792-275/2010, 2010 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-311-115/2010).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2012 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 sukūrė naują precedentą dėl šios įstatymo normos aiškinimo ir taikymo. LAT pažymėjo, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies normos dispozityvumas reiškia ne tai, kad, esant nustatytoms sąlygoms ir draudikui pareikalavus draudėjas ne visada privalo sugrąžinti draudiko išmokėtas draudimo sumas, bet tai, kad draudikas turi teisę savarankiškai spręsti dėl savo teisių gynybos būdų pasirinkimo, ir išskyrė sąlygas, kurių pagrindu atsiranda draudėjo pareiga grąžinti draudikui draudimo išmoką:

1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą;

2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį.

Esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. LAT konstatavo, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio.

Taigi sprendžiant klausimą dėl TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatos taikymo, neturi teisinės reikšmės tokios aplinkybės, kad draudėjas pasirašė skolų suderinimo aktą, o vėliau įmoką sumokėjo, draudikas pats sutiko su pavėluota draudimo įmoka ir neprieštaravo jos termino praleidimo, nesikreipė į draudėją dėl priminimo mokėti įmoką ar sutarties nutraukimo, kadangi šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis Nr. 2A-1335-603/2012).

Šios normos aiškinimo ir taikymo tęstinumas atsispindi ir vėlesnėje LAT praktikoje. 2012-11-21 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012 LAT papildomai išaiškino grąžinamos išmokos dydžio nustatymo ypatumus. Nutartyje nurodyta, kad taikant TPVCAPKDĮ 11 straipsnio 7 dalį turi būti taikomi to paties įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijai, taip pat kiti kriterijai, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės.

Apibendrinant, pagal LAT formuojamą praktiką TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma laikoma imperatyvi, užtikrinanti draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Toks teisinis reguliavimas atitinka privalomojo draudimo teisinių santykių reguliavimo esmę, kadangi draudikas negali atsisakyti sudaryti draudimo sutarties, bei atsisakyti mokėti draudimo išmokos nukentėjusiajam asmeniui vien dėl to, kad draudėjas laiku nesumokėjo draudimo įmokos. Tuo tarpu draudėjas, siekdamas išvengti minėtos įstatymo normos taikymo pasekmių, turi savo pareigą apdrausti transporto priemonę įgyvendinti ne tik formaliai – sudarydamas rašytinę draudimo sutartį, bet ir laiku ir tinkamai sumokėdamas draudimo įmoką už draudiko teikiamą draudiminę apsaugą.

Parengta remiantis šia teismų praktika:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012;


2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012;                                                                                                             


3. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1335-603/2012;


4. Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1339-260/2012;        


5. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-792-275/2010;


6. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-311-115/2010.