Augustinas Mitkus, Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjas:



Papasakosiu vieną tokį vaikystės prisiminimą.

Kartą padėjau tėčiui aparti bulves. Tėtis arė arkliu - jaunu tokiu... Kvailu, karštu arklioku. Sunku jam buvo, todėl ariant ėmė lėkti. Matyt pagalvojo, kad jei lėks greičiau, tai atsikratys to sunkaus, jį laikančio plūgo. Na, o artojas, nenorėdamas bėgioti - plūgą gilyn į žemę. Kuo labiau arkliokas lėkė, tuo tėtis plūgą žemėn giliau kišo. Jau po keleto vagų į vargšą arklioką buvo gaila žiūrėt: sustodavo po 2 kartus vagoje: akys išlipo ant kaktos, iš šnervių dribo putos, šonai plazdėjo... Ir vis lėkė... Galų gale pasigirdo kriokimas. Buvo ne šiaip jo gaila - buvo baisu...

Tai va, kartais man pasirodo, kad mes kaip tie arkliokai - skubam lėkti su savo darbais, kad tik viską suspėti, o plūgas vis gilyn... Tiesa, arkliokas matė vagos galą. Mes - nematom...