Panašūs ir skirtingi


Įkelta: 
2014-07-01

Kaip atsitiko, kad esant jau vienai visuomeninei organizacijai – Teisėjų asociacijai staiga kilo būtinybė kurti dar vieną – Apylinkių teismų teisėjų sąjungą?


 


V. K. Apylinkių teismų teisėjų sąjungos susikūrimą lėmė įvairios aplinkybės. Viena iš jų – nepakeliamas darbo krūvis. Apylinkių teismų teisėjai jautė, jog teisėjų savivaldos institucijoje, taip pat Lietuvos Respublikos teisėjų asociacijoje netinkamai atstovaujami apylinkių teismų teisėjų interesai, mažai analizuojamos ir sprendžiamos šios pakopos teismų teisėjams kylančios problemos. Įstatymų projektai buvo ruošiami ir priimami neatsižvelgiant į vis didėjantį apylinkių teismų teisėjų darbo krūvį, į galimybes pasiruošti ir nagrinėti jiems priskirtas bylas.


Skaičiai buvo įspūdingi – oficialioje 2008 metų darbo krūvio analizėje nurodyta, jog apylinkių teismų bendras darbo krūvis, lyginant su 2007 metais, padidėjo 25,8 procento.  Kai kuriuose teismuose, tokiuose kaip buvusiame Vilniaus miesto 1-ajame apylinkės teisme, darbo krūvis padidėjo net 35,6 procento, Šiaulių miesto apylinkės teisme – 36,09, Radviliškio rajono apylinkės teisme – 44,7 procento. 


Jeigu būtų buvę užpildyti visi etatai, tai Radviliškio rajono apylinkės teisme vienam teisėjui per metus būtų tekę išnagrinėti 851,83 bylą, Šiaulių rajono apylinkės teismo teisėjui – 730 bylų, Akmenės rajono apylinkės teismo teisėjui – 672, Vilniaus miesto 1-am apylinkės teismo teisėjui – 648,30, Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjui – 630,17 bylų.


Žinome, jog metuose yra apie 200 darbo dienų (atmetus šventines, išeigines ir atostogų dienas), buvo nesunku apskaičiuoti, koks bylų krūvis teko vienam teisėjui per dieną. Ir ypač teismuose, kuriuose buvo laisvų teisėjų etatų, kai teisėjai sirgo arba turėjo tikslines atostogas (vaiko auginimo). Jų darbą privalėjo (ir privalo) atlikti kiti teisėjai.


Teisėjų darbą reguliuojančiuose įstatymuose nenumatytas pavadavimo institutas, tad tik iš dalies buvo išspręstas viršvalandžių atlyginimo klausimas, ribojant viršvalandžius ir darbą poilsio laiku vienos pareiginės algos dydžio išmoka (kuri nebuvo mokama dėl sunkios šalies finansinės padėties).


Be to, labai didelis darbo krūvis teko ir kitiems teismo darbuotojams: teisėjų padėjėjams, teismo posėdžių sekretoriams, raštinių darbuotojams.


Taigi, 2008 metų rudenį, grįžtant į namus po vieno iš Nacionalinėje teismų administracijoje organizuotų pasitarimų, trijų Panevėžio apygardos teismo teritorijoje veikiančių apylinkių teismų pirmininkai labai aktyviai analizavo problemas bei jų sprendimo perspektyvą, ir, nematydami kito kelio, nusprendė kurti teisėjų organizaciją, kovojančią už apylinkių teismų teisėjų interesus. Tiesą pasakius, jau ir anksčiau tarp teismų vyko susirašinėjimas, kaip spręsti vieną ar kitą problemą, aktyviausi teisėjai būrėsi į grupeles. Buvo akivaizdu, kad esama situacija teismų sistemoje nepadeda vykdyti teisingumo.


Buvo nuspręsta, jog Sąjungos buveinė bus Panevėžio mieste ir Sąjungą Registrų centre 2008 metų spalio 30 dieną įregistravo 5 Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai. Ir tik 2008 metų lapkričio 7 dieną visuotiniame teisėjų, susibūrusių iš visos Lietuvos teismų, susirinkime Panevėžyje buvo priimti Įstatai, valdybos darbo reglamentas, išrinkta Sąjungos valdyba, iš Panevėžio, Kauno, Vilniaus, Alytaus, Klaipėdos, Mažeikių ir kitų apylinkių teismų teisėjų. Šiuo metu Sąjunga vienija daugiau nei 160 narių iš 33 šalies teismų.    


 


Prisimenu, kad iš pradžių susidūrėte su tam tikra priešprieša... Buvo akivaizdu, jog toks „apačių sukilimas“ tiek teismų savivaldos atstovams, tiek kolegoms, dirbantiems aukštesniosiose instancijose buvo ne prie širdies...


 


V. K. Taip, aukštesniųjų lygių teismų kolegų priešpriešą jutome. Net iki šiol kai kas vos ne oficialiuose renginiuose mus pavadina separatistais, bandančiais keisti dešimtmečiais nusistovėjusią tvarką.


Tai visai natūralu. Juk teisėjų bendruomenė tėra tik visos Lietuvos visuomenės šiek tiek gražesnis atspindys. Visi visuomenės procesai per buitį, per susiklosčiusias tradicijas persiduoda ir teisėjų bendruomenei. To ir reikėjo tikėtis – juk buvo sudrumsta idilė, gražus vaizdas, kad teismų sistemoje viskas gerai ir gražu. O mes iš žemiausios grandies – apylinkių teismų – ėmėme ir pasakėme, kad teismų sistemoje ne viskas gerai.


Kai kurie aukšto rango teisėjai iki šiol Sąjungos įkūrimą laiko jo asmeninio „ego“ pažeidimu („Kaip jie drįsta? Kas jie tokie, kad gali, kaip lygūs dalyvauti Seimo komiteto posėdžiuose, svarstyti projektus, reikšti savo nuomonę, dalyvauti Prezidentūros šventėse priimant teisėjų priesaikas? Ir t.t.“). Į aktyviausius Sąjungos narius iki šiol žiūrima labai atsargiai.


 


Tačiau per penketą metų bent jau teismų savivaldos institucijos ir teisėjų atrankos komisijos jau turėjo susitaikyti su tokiu „reiškiniu“ ir atrasti teigiamų pusių...


 


V. K. Taip, dabartinės sudėties Teisėjų tarybos nuomonė ir Sąjungos narių vertinimas šioje savivaldos institucijoje  pasikeitė iš esmės į gerąją pusę.


Nuo pat susikūrimo ir šiuo metu jaučiame labai didelę Nacionalinės teismų administracijos paramą, todėl ją labai vertiname.     


 


Penkeri darbo metai ATTS. Jūs antrą kartą išrinktas Sąjungos pirmininku. Kokie nuveikti darbai teismų sistemoje? Teisėkūroje irgi jau paliktas žymus Sąjungos pėdsakas...


 


V. K. Galime didžiuotis, kad būtent mūsų organizacija pasiekė, kad apylinkių teismų teisėjus Teisėjų taryboje šiuo metu atstovauja ne 3, o 5 mūsų kolegos iš apylinkių teismų.


Džiaugiamės, kad Sąjungos siekį pagaliau suprato ir įvertino Teisėjų taryba, Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas.


Šiuo metu Sąjungos atstovai kviečiami į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą svarstyti įvairių įstatymų projektų, Sąjungos nuomonė yra vertinama, tačiau apgailestaujame, kad ne visada pavyksta įtikinti komitetą savo teisumu.


Štai pavyzdys – Fizinių asmenų bankroto įstatymas. Kodėl šios kategorijos bylos priskirtos nagrinėti apylinkių, o ne apygardų teismams iki šiol nėra konkretaus atsakymo. Juk juridinių asmenų bankroto bylas nagrinėja apygardų teismai...


Be darbo įstatymų leidybos srityje, organizuojame mokslines konferencijas, visuotiniuose susirinkimuose dalyvauja ir patirtimi dalyjasi šalyje žinomi specialistai, visuomenės atstovai.


Taip pat Vilniaus ir Alytaus rajono apylinkių teismų teisėjų prašymu užsakėme bei atlikome tų teismų patalpų patikrinimą dėl užterštumo kenksmingomis medžiagomis. Džiaugiamės, kad gyvsidabrio bei kitų nuodų šių teismų patalpose nerasta. Tokia praktika bus tęsiama.          


Didelis darbas laukia viešinant bei aiškinant teismų teisėjams būsimosios teismų reformos antrojo etapo projektą. Sąjungos tiksluose yra įrašyta, jos sieksime darbo krūvio normalizavimo, suvienodinimo, todėl neturime jokio pagrindo prieštarauti reformai, kurios patys siekėme. Tačiau, kada projekte daugiau klaustukų negu atsakymų, mūsų pareiga šias abejones išsiaiškinti, padėti taisyti ir tobulinti reformos gaires.


Apylinkių teismų teisėjai manė ir tebemano iki šiol, jog būtina metodika, kuri nustatytų, kiek darbo laiko reikia skirti individualizuotai bylai tinkamai paruošti ir išspręsti, priimti teisingą sprendimą. Taip pat būtina nustatyti, koks teisėjo darbo krūvis (bylų skaičius) yra laikytinas atitinkančiu įmanomą, normalų darbo krūvį, nes procesinės normos įpareigoja gautas bylas išnagrinėti  nustatytais terminais.


Netikėtas visiems teisėjams Teisingumo ministerijos paruoštas Teisėjų valstybinės pensijos įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo numatomas esminis valstybinių pensijų mažinimas. Jeigu statistinis apylinkių teismų teisėjas, išdirbęs 18 metų apylinkės teismuose, išeitų į užtarnautą pensiją nuo 2016 metų sausio 1-osios pagal šiuo metu galiojantį įstatymą, jo pensija siektų apie 2 800 litų. Priėmus numatomus pakeitimus, jo pensija tebūtų 1 440 litų, tai yra tolygi SODROS numatomai pensijai. Mūsų manymu, tai iš esmės prieštarauja Konstitucinio Teismo 2007 metų spalio 22-osios nutarimui. Todėl, ginant apylinkių teismų teisėjų interesus, Sąjungos laukia didelis darbas. 


 


Dalis narių išeina dirbti į aukštesnės instancijos teismus. Ar jie lieka jūsų Sąjungos sudėtyje?


 


V. K. Pagal įstatus bei veiklos sritį mūsų organizacija vienija išimtinai tik apylinkių teismų teisėjus, o tas, kuris perėjo į aukštesnės grandies teismą, automatiškai išbraukiamas iš Sąjungos narių sąrašo. Tačiau mes visada pabrėžiame, jog visi jie yra laukiami mūsų susibūrimuose ir – aišku, kas nori – lieka lyg Sąjungos garbės nariai. Šie kolegos visada laukiami mūsų susibūrimuose.


Įstatuose numatyta, jog Sąjungos veikloje turi teisę dalyvauti ir teisėjai, išėję į užtarnautą poilsį. Turime tokių buvusių kolegų – ir gana aktyvių.


Kolegos yra garsiai mąstę, kad į Sąjungą galėtume priimti ir apygardų teismų teisėjus – juk jie daugelyje bylų yra pirmoji instancija. Tuos, kurie norėtų dalyvauti Sąjungos veikloje ir kurie mūsų veiklą remia. Ir norinčių yra. Šis klausimas galėtų būti išspręstas tik per Įstatų bei pavadinimo pakeitimą, tačiau būtina žinoti, kiek yra norinčiųjų. Galbūt, tai tik pavieniai kolegos...


Kad Sąjungą pagal Paramos įstatymą paremia ir kitų lygių teismų teisėjai ir jau nebedirbantys teisėjais, taip pat teko girdėti. 


 


Taigi, dabar yra dvi visuomeninės teisėjų interesus ginančios organizacijos: Lietuvos Respublikos teismų asociacija ir Apylinkių teismų teisėjų sąjunga. Ar įmanomos šių dviejų organizacijų „jungtuvės“? Ar abiejų organizacijų tikslai skirtingi?


 


V. K. Galimybės susivienyti – galbūt, federacijos forma – neatmetame. Tačiau yra daug spręstinų gana opių klausimų: tam tikrų pakopų teismų atstovavimo proporcijos, tam tikras, kolegiškas požiūris į „mažuosius brolius“ – apylinkių teismų teisėjus, tam tikras bendros organizacijos įstatų koregavimas ir t.t.


Besąlygiškas Sąjungos įsiliejimas su nariais, finansais ir visiškas Asociacijos įstatų pripažinimas, mano manymu, yra neįmanomas, nes tai prieštarautų patiems Sąjungos prioritetams. Štai ir vėl konkretus pavyzdys – Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas. Kada jis susiaurina visų lygių teisėjų socialines garantijas, bendras darnus darbas yra įmanomas. Tačiau, jeigu tokia (ar panaši) reforma aukštesniųjų teismų socialinę padėtį gerintų, o apylinkių – prastintų, tai bendra veikla šia linkme, manyčiau, nebūtų įmanoma.


Juk jau yra pasitaikę atvejų, kai vieniems teismams, pakeičiant įstatymus, krūvis buvo mažintas perkeliant jį ant apylinkių teismų teisėjų pečių. Tokioje situacijoje Asociacija niekaip negali veikti išvien su Sąjunga, nes iš esmės skiriasi organizacijų interesai.


Tačiau kažkokia forma bendras darbas yra įmanomas. Bet dar kartą tvirtinu – prievartinis sujungimas yra neįmanomas. Viską sprendžia abiejų asociacijų nariai. O jų valia  man –  Konstitucija.         


Tiek Apylinkių teismų teisėjų sąjunga, tiek Lietuvos Respublikos teisėjų asociacija turi daug bendrų interesų, noro vienyti teisėjus, rūpintis jų socialinėmis garantijomis. Akivaizdu, kad tiek veikdami kartu, tiek ir atskirai, mes padedame teisėjams, teismų darbuotojams ne tik atlikti darbines pareigas, bet ir randame galimybių atsipalaiduoti, pabendrauti tarpusavyje betarpiškoje aplinkoje.


 


Ačiū už pokalbį


 


Kalbino Aurelija Žutautienė