Teisinės sistemos raida Lietuvoje iki 1933 metų


Įkelta: 
2013-12-18

Pirmasis Lietuvos Statutas pradėtas rengti XVI a. pradžioje. 1522 metais Seimui pristatytas Mikalojaus Radvilos rengtas projektas, vėliau Statuto rengimui vadovavo Albertas Goštautas, 1522 metais tapęs LDK didžiuoju kancleriu ir Vilniaus vaivada.

I-asis Lietuvos Statutas (didikiškasis) buvo sudarytas 1529 metais, Ponų Tarybos iniciatyva, valdant Žygimantui Senajam. Statutas parengtas slavų kalba, sudarytas iš 13 skyrių (244 straipsnių), kuriuose aptariama LDK politinė santvarka (I–III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V–X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas.  Kaip teisės aktas I-asis Lietuvos Statutas praplėtė bajorų teises, bet valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose, įteisino valstiečių priklausomybę, pakeitė teismų sistemą. I-asis Lietuvos Statutas sulygino katalikų ir stačiatikių teises, jame užfiksuota, kad ši teisė yra taikoma ir „graikų tikybos“ žmonėms. Jame buvo teisiškai įformintos LDK aukščiausiosios valdžios ir teismų institucijos: Ponų Taryba ir didžiojo kunigaikščio vietininko teismas.                    

Pasirodžius I-ajam Lietuvos Statutui, smulkioji bajorija buvo juo nepatenkinta ir reikalavo naujo. Naujos Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose Seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo metu vyko Livonijos karas prieš Maskvą, ir tik 1566 metais 10 žmonių komisija (5 katalikai ir 5 stačiatikiai) paruošė II Statuto redakciją. Į jį jau buvo įtraukti ir visos naujovės, atsiradusios dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.

II-asis Lietuvos Statutas priimtas 1566 metais. Jis įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus, kitaip sakant įteisino bajorų demokratiją.

Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sisteminiu požiūriu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija įgavo vis daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Aukščiausiaja valdžios institucija tapo Abiejų Tautų Respublikos Seimas, nustatyta nuosekli teismų struktūra.

Pamačius, kad ir antroji Statuto laida reikalauja pataisų, buvo pradėta rūpintis nauja Statuto laida dar tais pačiais 1566 metais, tačiau trečia ir paskutinė laida teišėjo 1588 metais. Šio Statuto patvirtinimas buvo viena iš svarbių lietuvių keltų sąlygų Zigmanto Vazos elekcijoje. Į šį Statutą buvo įtraukti 1573 m. Varšuvos konfederacijos principai, dėl to jis tapo visų LDK krikščioniškųjų konfesijų bajorų teise.

III Lietuvos Statutas galutinai įtvirtino bajorų, kaip privilegijuoto luomo valdžią, sumenkino Kunigaikščio vaidmenį, kas galiausiai sąlygojo LDK valstybingumo praradimą.

Lietuvos Statutai faktiškai buvo bajorų teisė, dvasininkija į atskirą luomą nesusiformavo, tačiau ir jai buvo taikytas Statutas. Statutas nesikišo į kanonų teisę, buvo laikomas viršesniu už miestiečių turimą Magdeburgo teisę, kuri buvo taikoma tik miestiečių tarpusavio santykiams reguliuoti.

Nekrikščioniškos LDK etninės bendrijos (žydai, karaimai, totoriai, čigonai) ir armėnai buvo išskiriami iš Lietuvos Statutų ir jiems leista tarpusavyje tvarkytis pagal savas teisines sistemas, patvirtintas Didžiojo Kunigaikščio privilegijomis.

Tiek personalinės unijos su Lenkija laikotarpiu (1385–1569 m.), tiek Abiejų Tautų Respublikoje Lietuvos Statutai buvo pagrindinis Lietuvos savarankiškumo požymis. Visi jie buvo parašyti senąja rusų kalba.

LDK teisynai paveikė kaimyninių šalių teisės raidą. Pagal III Lietuvos Statutą buvo kuriamas, redaguojamas 1649 metų Rusijos Soboro teisynas.

Lietuvos Statutai galiojo iki 1840 m., carinei Rusijai panaikinus III Lietuvos Statuto galiojimą.

1918 m. vasario 16 d. aktu įtvirtinus Lietuvos valstybingumą, šalyje dar šeimininkaujant vokiečių okupacinei kariuomenei, valstybinių institucijų, tame tarpe ir teisingumo, formavimas buvo dirbtinai stabdomas.

Tų pačių metų lapkričio mėnesį, sudarius pirmąją atkurtos valstybės vyriausybę ir lapkričio 11 d. paskyrus Lietuvos teisingumo ministeriu teisininką Petrą Leoną, buvo įkurta Teisingumo ministerija. Ministerija pradėjo kurti laikinąją teismų sistemą ir organizuoti jų darbą, įvedė trijų pakopų - taikos teisėjų, apygardų teismų ir, laikydamasi istorinės tradicijos, Vyriausiojo tribunolo teismus, taip pat karinius teismus bei skyrė teisėjus, tai yra, Petro Leono iniciatyva pradėtas kurti naujas teisės aktas, reglamentuojantis teismų sistemą, principus. Jo pagrindu buvo paimtas iki Pirmojo pasaulinio karo šalyje veikusių teismų sistemos modelis, pakoreguotas pagal A.Janulaičio parengtą Lietuvos teismų, o ypač  Vyriausiojo tribunolo istorinę apžvalgą. Įstatymo kūrime be ministro Petro Leono dalyvavo Antanas Krikščiukaitis, kuris buvo paskirtas pirmuoju Vyriausiojo Lietuvos Tribunolo pirmininku, V.Mačys, P.Šniukšta ir J.Stankūnas, kuris turėjo didžiausią darbo teisme praktiką. 

Pradžią naujai Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemai davė 1918 m. lapkričio 28 dieną susirinkusi Valstybės Taryba (Valstybės Tarybos nariai Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Jonas Basanavičius, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Stasys Šilingas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis), kuri per porą valandų, apsvarsčiusi tik vieną svarbesnį trūkumą (įstatymo projektas nereglamentavo nebaigtų okupacinių teismų nagrinėtų bylų likimo) priėmė Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą.

Nepriklausomos Lietuvos teismai pradėti steigti 1918 m. gruodžio 15 dieną, remiantis Lietuvos teisingumo ministerio P.Leono 1918 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. 22.

Lietuvos Valstybės Tarybos Prezidiumas, susidedantis iš Lietuvos Respublikos Valstybės tarybos pirmininko Antano Smetonos, vicepirmininko Stasio Šilingo, antrojo vicepirmininko Justino Staugaičio ir teisingumo ministerio Petro Leono, 1919 m. sausio 16 d. patvirtino Laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą (Vyriausybės žinios, 1919, Nr. 2-3).

                      Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas išsilaikė iki 1933 m. Jį pakeitė Teismų santvarkos įstatymas, kuriuo teisingumas (išskyrus kariuomenės teismus) buvo įgyvendinamas per apylinkių teismus, apygardų teismus, Apeliacinius rūmus ir Vyriausiąjį Tribunolą, taip pat apygardų teismų, Apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo Tribunolo prokurorus, jų padėjėjus ir advokatus.

 

Panevėžio miesto apylinkės teismo

pirmininko pavaduotojas, teisėjas

Vytautas Krikščiūnas

 

 

Pagrindai:

Leidinys „Wikipedia“, http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_Statutai).

V.Bumblio mokslo darbas „Antanas Krikščiukaitis – Vyriausiojo Lietuvos tribunolo pirmininkas, 2008 10(112); 32-42.

Teisės aktų registras,  http://tar.tic.lt/Default.aspx?id=2&item=results&aktoid=8D04F199-8AA9-42F4-9843-81EF00EC66CF