IŠTRAUKOS IŠ "BIRŽŲ DVARO TEISMO KNYGOS, 1620-1745 m."



 

Išsamiai nušviesti Biržų kunigaikštystės istoriją yra sunku, nes labai stokojama dokumentinių šaltinių.  Manoma, kad pirmasis iš Radvilų giminės tikras Biržų tėvonis buvo Onos Radvilaitės sūnėnas Jurgis. Jis taip pat laikytinas Radvilų giminės Biržų šakos pradininku (Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 1966, 1 t., 238 psl.). Jurgis Radvila ėjo Biržų rūmų etmono, Trakų ir Vilniaus kašteliono, rūmų maršalkos, Lietuvos didžiojo etmono pareigas. 


Biržų kunigaikštystės istorijai reikšmingas buvo Kristupo I, vadinamo Perkūnu, ėjusio Lietuvos pakanclerio, Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono (1589) pareigas.  Biržus jis paveldėjo iš tėvo Mikalojaus Rudojo. Čia jis 1589 metais pastatė stiprią gynybinę pilį su rezidenciniais rūmais ir iš Lietuvos  valdovo Žygimanto III išrūpino miestui Magdeburgo teisę (1589-03-09). Nuo to laiko miestas pradėjo labai sparčiai augti, jame sparčiai vystėsi amatai ir prekyba.


Biržų kunigaikštystės valdos buvo Lietuvos etnografinėje teritorijoje – Upytės bei Ukmergės pavietuose ir apėmė didelius žemės plotus. Jos teritorijos siena ėjo šiaurės vakaruose Nemunėlio upe, pradedant nuo Germaniškių iki Rimšų, paskui į pietvakarius iki Ageniškių, nuo jų į pietryčius ir pietus, per Papilę, Kuprius, Žvirblius iki Salamiesčio ir Cipiškių, ir į Šiaurės vakarus per Eigirdiškes, Naradavą, Biržus iki Nemunėlio prie Lachmaniškių. Kunigaikštystei taip pat priklausė atskiri dvarai bei kaimai minėtuose pavietuose, kurie neįėjo į vientisą teritoriją. Tai – Vyžuonos, Svėdasai, Aknysta, Šventežeris, Vyžuonėliai, Alunta, Dubingiai, Kėdainiai, Tytuvėnai, Saločiai, Naujamiestis, Pumpėnai, Pakruojis.

     

Radvilos, turėdami didžiules ir išskaidytas teritorijas, patys vieni neįstengė jų administruoti. Dėl to jie rėmėsi savo sudaryta administracija. Nuo XVII a. antrosios pusės kunigaikštystė buvo administruojama iš Slucko, o vėliau – iš Nesvyžiaus. Šie miestai tuo metu buvo visų Radvilų valdų administracijos centrai.  Plečiantis kunigaikštystės valdoms ir daugėjant gyventojų, atitinkamai daugėjo ir teismų. Palengva Biržų kunigaikštystėje susiklostė hierarchinė teismų sistema, kurios žemiausią grandį sudarė atskirų dvarų teismai, o aukščiausią – pačių savininkų teismas. Būdingas teismų bruožas buvo tai, jog jie nebuvo atskirti nuo administracijos organų, ir dažniausiai tie patys asmenys buvo ir administratoriai, ir teisėjai.

 

Biržų kunigaikštystės dvarai buvo valdomi ne vien tikrųjų savininkų. Jie būdavo įkeičiami ir išnuomojami. Dažniausiai dvarų perleidimo aktuose buvo nurodoma, kad dvarų įkaitininkams arba nuomininkams leidžiama jų gyventojus valdyti, teisti ir bausti. XVII-XVIII a. pirmosios pusės aktuose jau būdavo išlygos, kad dvarų valdytojams leidžiama valdinius bausti pagal jų veikos pavojingumą (net mirtimi). Tačiau nuo XVII a. pabaigos Biržų kunigaikštystės savininkai ėmė  riboti nuomininkams kai kurias jų teismines galias. Kaip pavyzdys -  baudžiamosios bylos, kuriose buvo numatyta mirties bausmė, buvo nagrinėjamos tik Biržų dvaro teisme arba turėjo būti nagrinėjamos su jo žinia.
  

Iš toliau tinklalapyje pateikiamų teismų sprendimų ištraukų bus matyti, kad teismai būdavo ganėtinai objektyvūs, gindavo ir baudžiaunininko, ir valstiečio (ne tik valdytojų) interesus. Dažnai teismų sprendimai būdavo palankūs ieškovams. 

 

Biržų dvaro miestų teismai patys spręsdavo teisminius ginčus. Juos turėjo nagrinėti miestiečių renkami pareigūnai – vaitas, burmistrai, tarėjai, suolininkai ir raštininkas.  Vaito pareigoms eiti miestiečiai rinkdavo 3 kandidatus, iš kurių vieną kunigaikštystės savininkai skirdavo vaitu.

 

Vaito ir suolininkų teismas dažniausiai spręsdavo baudžiamąsias, o burmistrų ir tarėjų – civilines bylas. Ypatingais atvejais buvo šaukiami bendri abiejų teismų posėdžiai. Mažesnės svarbos civilines bylas galėdavo spręsti pats vaitas vadinamuoju namų teismu. 

 

Apeliacijas dėl miestų teismų sprendimų nagrinėdavo patys kunigaikštystės savininkai. Kadangi jie labai dažnai būdavo išvykę užsienin, tai apeliacijoms spręsti Biržų miestas iš 8 kandidatų išrinkdavo 4 teisėjus. Nuo XVII a. apeliacijas jau spręsdavo vien Biržų dvaro teismas pagal Magdeburgo teisę.

 

Atskiros profesijų grupės suorganizuodavo savo teismus, jų kompetencija negalėjo viršyti pačios bendruomenės kompetencijos. Tačiau šie teismai galėdavo bausti piniginėmis bausmėmis, įkalinimu ir net kūno bausmėmis. Baudos neretai būdavo dalijamos pusiau: viena dalis cecho kasai, kita – Biržų dvarui. Nepatenkintas sprendimu, bylininkas galėdavo apeliuoti Biržų miesto teismui ir patiems savininkams. Tačiau apeliacija buvo leidžiama tik svarbesnėse bylose. Už apeliaciją buvo įmamas nustatytas mokestis, pavyzdžiui svaras vaško į bendrijos kasą arba  gaminiais.

 

Gretinant su šiandienine teismine praktika, labai įdomus ir svarbus veiksmas teisme būdavo priesaika. Šalys konkuruodavo tarpusavyje, kuriam pirmajam teismas leis prisiekti. Jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nusprendžia, kad ieškovas ar privatus kaltintojas yra teisus, jis paklausia jo, ar jis nori teisme prisiekti. Tada ta šalis turi labai atsakingai apsispręsti  - prisiekti jam, ar ne. Jeigu jis teismo prašo prisiekti ir teismas leidžia tą padaryti, tai jau preziumuojama, kad jis yra teisus, todėl teismo sprendimas būna jo pusėje. Tačiau, jeigu prisiekus teisme, paaiškėja naujos aplinkybės, kurios leidžia atnaujinti bylą ir teismui nuspręsti priešingai, tai yra kad prisiekęs ieškovas reiškė nepagrįstą ieškinį, arba prisiekęs kaltinamasis nepripažino kaltės ir dėl to byla buvo nutraukta, o paskui paaiškėjo priešingai, tada teismas už priesaikos sulaužymą pagal Lietuvos III Statutą paprastai skirdavo bausmę - ketvirčiavimas viešai esant gyvam, o kūno dalis iškabinėti aikštėje. Dėl to priesaikos davimas teisme tapo ypač svarbiu aktu, nes esant teisminiam ginčui, jeigu jautiesi kaltas, geriau pripažinti kaltę ir gauti piniginę baudą ar įpareigojimą atlyginti skolą, žalą, ar viešą išplakimą rykštėmis (ar kitą bausmę), negu už priesaikos sulaužymą būti ketvirčiuotam. Todėl tokių nuosprendžių būdavo nedaug. 

 

Nagrinėjant baudžiamąsias bylas, iškilus ginčui, teisėjai skirdavo ikiteisminį tyrimą ir pavesdavo savo pavaldiniams apklausti liudytojus vietose, apžiūrėti ir aprašyti įvykio vietas ir t.t.

 

Teismo posėdžio protokolą ir sprendimą surašydavo į juodraštį raštininkas, paskui jis visą bylos eigą gražiai surašydavo į Biržų dvaro teismo knygą, iš kurios šiame skyrelyje ir pateikiami teismo sprendimų išrašai. 

Originalai buvo rašomi lenkų kalba.


  ***********************************************************************************



1699 IX 15 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus kapitono Pranciškaus Plionskovskio ir Jono Kuprelio kaltinimą karaimui Abraomui Misanavičiui dėl Ievos Novikuvnos suvedžiojimo. 

Ieškovai įrodinėjo, kad kaltinamasis, Ievai Novikuvnai tarnaujant pas jo motiną Misanovą, įkalbėjęs ją su juo lytiškai santykiauti, ir dėl to gimė duktė. Atsakovo atstovas neigė kaltę ir pateikė dokumentus, liudijančius, kad Ievą Novikuvną išžagino kareiviai ir nuo jų ji turėjo vaiką. Be to, jis teigė, kad ji pavogusi iš kaltinamojo 7 talerius, ir už tai buvo įkalinta. Teismas apklausęs papildomai pakviestus liudytojus Mikalojų ir Alziutą Petronius, nusprendė: leisti kaltinamajam prisiekti su keturiais asmenimis, kad jis yra nekaltas. Taip pat privalo prisiekti ir Ieva Novikuvna, kad ji nepavogė 7 talerių. Krikščionys turi prisiekti dvaro teisme, o karaimai – rodalu savo šventovėje. 

      

***************************************************************************************

1699 IX 19 Aktuotas skundas, kuriuo Biržų karaimas Abraomas Misanavičius kaltina kapitono Pranciškaus Plionskovskio valdinę Ieva Jakubuvną (Novikuvną), kad ji nepagrįstai iškėlusi jam ieškinį dėl tariamai su juo sugyvento vaiko. 

Tuo tarpu žinoma, kad vaiką ji turėjo nuo ją išžaginusių kareivių. Be to ji pavogė iš pareiškėjo motinos Rasios Misanovos 7 talerius. Pareiškėjas norėdamas kelti dėl šių dalykų ieškinį, aktuoja šį pareiškimą į dvaro teismo knygas. 
 
***************************************************************************************



1700 III 24 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Pabiržės klebono Pranciškaus Uzameckio ieškinį Biržų žydų bendruomenės vyresniesiems dėl 1240 auksinų skolos. 

Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai skolą pripažino, bet neišgali šiuo metu jos sumokėti, atideda skolos grąžinimo terminą iki Šv. Mykolo (IX 29), gręsiant ją išieškoti iš atsakovų turto, išskyrus žemės sklypus ir namus.


***************************************************************************************



1700 III 24 Sprendimas, kuriuo patenkinamas Pabiržės klebono Pranciškaus Uzameckio ieškinys Chaimui Šabsevičiui dėl 50 auksinų skolos. 

Teismas įpareigojo atsakovą grąžinti skolą iki Šv. Trejybės (VI 6) dienos, gręsiant ją išieškoti iš jo kilnojamojo turto arba laikyti jį įkalinus tol, kol sumokėsiąs skolą. 
***************************************************************************************



1700 V 22 Taikos sutartis, kuria Jokūbas Taupelevičius ir jo žmona Kristina pareiškia, kad jie nutraukia bylą, iškeltą Biržų miesto skolininkui, siuvėjų cecho meistrui Jonui Zajančkovskiui ir miestiečiui Jonui Mickevičiui dėl sumušimo. 

Pareiškėjai nurodo, kad jiems atlygintos visos skriaudos ir jie įsipareigoja ateityje nekelti pretenzijų dėl sumušimo. Sutartį pasirašė J.Taupelevičius ir trys liudytojai – Kristupas Jonas Bekretmanas, Jonas Pranciškus Paulinas ir Tamošius Pancežinskis.         



***************************************************************************************



1699 IV 3 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Barklainių seniūno Rajeckio kaltinimą Jokūbui Margeniui dėl Pandėlio dvaro padegimo ir 500 auksinų žalos išieškojimo. 

Kaltinančiosios šalies atstovas įrodinėjo, kad 1699 III 19 kaltinamasis J.Margenis padegė Stasio Markūnėlio svirną, nuo kurio užsidegė ir Kazimiero Vilimavičiaus kepykla. Gaisras padarė 460 auksinų ir 10 grašių žalos. Kaltintojas, remdamasis Lietuvos Statuto XI skyriaus 18 straipsniu ir 1433 metų Lenkijos konstitucija, prašė nubausti padegėją mirtimi ir išieškoti nurodytą žalą. Kaltinamasis J.Margenis savanoriškai prisipažino, kad jis būdamas alkanas ir sukurstytas pono Zabielskio, padegė S.Markūnėlio svirną ir ant karštų pėdų (na goracym uczynku) buvo suimtas.

Ekonomas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjama byla yra baudžiamoji, paskyrė IV 4 Pandėlyje, kaip nusikaltimo vietoje atlikti tyrimą (scrutinium), o bylos nagrinėjimą atidėjo IV 8. Nagrinėjant bylą, buvo perskaitytas tyrimo (inkwizycja) protokolas, surašytas IV 4 Pandėlyje. Dėl artėjančių švenčių ir įrodymų stokos teismas bylos nagrinėjimą atidėjo IV 28. Toliau nagrinėjant atidėtą bylą, kaltinančiosios šalies atstovas prašė atiduoti kaltinamąjį į tortūras (kankinimas), o paskui-sudeginti.

Teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir remdamasis Lietuvos Statuto XI skyriaus 18 straipsniu, nusprendė atiduoti kaltinamąjį į tortūras, o paskui – gyvą sudeginti. Mirties bausmė turi būti įvykdyta V 11 už Biržų miesto ribos. Be to, kaltinančioji šalis turi prisiekti, kad kaltinamasis J.Margenis , o ne kas kitas tyčia padegė svirną. Sprendimo pabaigoje yra įrašytas kaltinamojo prisipažinimas (konfesata), duotas IV 28 tortūrose.



***************************************************************************************

1699 VI 12 Pareiškimas, kuriuo Rajecka prašo ekonomą, kad nebaustų Pandėlio padegėjo Jokūbo Margenio, nes jinai atleidusi jį nuo bet kokios bausmės.


***************************************************************************************



1699 IV 10 Sprendimas, kuriuo Mozė Ašeravičius kaltina kapitono Mejerio tarnybininką Kvyrą, jog jis, apsistojęs 1699 IV 9 Izaoko Ašeravičiaus namuose, reikalavo prieš terminą iš Biržų žydų bendruomenės skolos ir smurtavo, o einantį Mozę Ašeravičių nekaltai sumušė. Be to, per sąmyšį jam dingo 79 timpos ir 15 grašių. 



Kaltinamasis Kvyras neigė savo kaltę ir ketino tai patvirtinti priesaika, tačiau teismas, motyvuodamas tuo, kad Mejeris prieš terminą ir be dvaro sprendimo pasiuntė išieškoti skolos savo tarnybininką Kvyrą, kuris užpuolė žydus ir sumušė Mozę Ašeravičių, pripažino jį kaltu. Nukentėjusiajam paskirta priesaika su dviem asmenimis. Jiems prisiekus, Mejeris privalės Ašeravičiui gražinti dingusius pinigus, sumokėti 12 rublių grašių smurtinę ir bajorišką atlygą. Šias išlaidas jis gali išieškoti iš savo tarnybininko Kvyro regreso tvarka.

*************************************************************************************** 



1699 VII 7 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus valstybės muito kontrahento Jurgio Lianco ieškinį Biržų nuomininkei Lipkai Elijaševičiovai ir jos sūnums bei žentams dėl 800 auksinų. 



Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovai nesumokėjo nurodytos sumos Biržų muitinei už pravežtas per dvejus metus prekes. Atsakovai teigė, kad jie yra skolingi tik 18 auksinų ir 15 grašių. Teismas nusprendė, kad atsakovai privalės gražinti tik tą skolą, kurią jie patvirtins savo priesaika.  



**************************************************************************************



1698 XI 28 Sprendimas, priimtas dalyvaujant ekonomui, trims asesoriams ir Biržų kunigaikštystės paseniūniui dėl Ievos Aršuliuvnos Dūdelienės ir jos motinos nužudymo.



Kaltinimą Jonui (Tamošiui) Dūdelei dėl šio nužudymo iškėlė Vaznys Jurgis Šimanavičius ir išdėstė nusikaltimo aplinkybes. Kaltinamasis prisipažino, kad gyvendamas Andrioniškio miestelyje, buvo vedęs Ievą Aršuliuvną, bet ją palikęs, persikėlė gyventi į Stuburų kaimą prie Salamiesčio, kur vedė kitą moterį ir su ja išgyveno 6 metus. Atvykus čia pirmajai žmonai su uošve, jis 1698 XI 8 jas abi vėzdu nužudė ir užkasė griovyje. 



Teismas, remdamasis Lietuvos Statuto XI skyriaus 6 straipsniu, nusprendė kaltinamąjį ketvirčiuoti gyvą Biržų turgavietės pakyloje, o po to užmauti galvą ir ketvirčiuotas dalis ant baslių pavieškelėse. Bausmės vykdymo terminas XII 1.



***************************************************************************************



1699 II 28 Sprendimas, priimtas ekonomo ir keturių asesorių, išnagrinėjus Kauno pastalininkio ir paseniūnio Leono Rostovskio kaltinimą valstiečiams Indrusiui (Andriui) Augoniui, Tamošiui Augoniui ir Stasiui Lukošiūnui Snuikai dėl lobio iškasimo jo žemėje. 



Kaltinančioji šalis pareiškė, kad ji naikina visus ankstesnius teismų sprendimus ir tenkinsis tuo, kurį pakartotinai priims Biržų dvaro teismas. Šalis įrodinėjo, kad 1696 VI 3 prie Daniūnų kaimo Upytės paviete I.Augonis iškasė lobį ir atidavė jį saugoti S.Lukošiūnui. Kaltintojas reikalavo grąžinti lobį arba atiduoti kaltinamuosius į tortūras (kankinimus). I.Augonis teisinosi, kad lobį iškasė ne jis, o jo brolis T.Augonis, kuris ir perdavė jį saugoti S.Lukošiūnui. Atvedus pastarąjį iš kalėjimo, buvo surengta akistata jų parodymams patikrinti. Abu aiškinosi, kad nei iškasė, nei nuslėpė lobį, ir tuo kaltino T.Augonį.



Svarstant atidėtą bylą 1699 II 27, teisman buvo pristatytas kaltinamasis T.Augonis. Jis neigė savo kaltę ir įrodinėjo, kad lobį iškasė jo brolis I.Augonis. Teismas, apsvarstęs kaltinamųjų parodymus, nusprendė: nors pagal Lietuvos Statuto IX skyriaus 30 straipsnį kaltinamiesiems turėtų būti suteikta pirmumo teisė prisiekti, kad jie yra nekalti, bet atsižvelgiant į tai, kad vienas kita kaltina broliai, atiduoti juos abu, taip pat davusį neteisingus parodymus S.Lukošiūną į tortūras.



Kankinimas įvykdytas 1699 II 27 įprastoje vietoje, dalyvaujant Vazniui Jonui Zdanavičiui ir kaltinančiosios šalies paskirtiems atstovams. Kankinami valandą, broliai nei vienas neprisipažino ir toliau kaltino vienas kitą lobio iškasimu. Jų parodymai buvo Vaznio surašyti į prisipažinimų protokolą (konfesata) ir jo pasirašyti. Dėl senyvo amžiaus kaltinamasis S.Lukošiūnas, kaltinančiajai šaliai sutikus, nuo tortūrų buvo atleistas, bet turėjo prisiekti su keturiais asmenimis, kad lobio neiškasė, juo nesinaudojo ir neturi. Priesaika turi būti duota III 30 Biržų dvare. Jiems prisiekus, visi trys kaltinamieji bus laisvi.



***************************************************************************************



1699 III 24 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus kavalerijos dalinio intendanto Petro Branto ieškinį Salamiesčio nuomininkui Dovydui Moižešavičiui ir Biržų miesto gyventojui Natanui Aronavičiui dėl keturių skolaraščių 1000 auksinų vertės gražinimo. 



Ieškovas įrodinėjo, kad 1699 metais jis buvo davęs D.Moižešavičiui pasaugon užrakintą skrynelę, kurioje buvo išduoti jo vardu keturi 1000 auksinų vertės skolaraščiai. Tiesa, tų skolaraščių jis nerodė atsakovui, bet gali prisiekti, kad jie tikrai buvo skrynelėje.



Atsakovas D.Moižešavičius pripažino, kad jam buvo duota pasaugon skrynelė, bet jis nežinojo, kas joje buvo ir dėl to, kad neramus laikas, ją perdavė saugoti N.Aronavičiui. Šis prisipažino, kad minėtą skrynelę jis turi ir ją pateikė teismui, bet ji lengvai atsirakina ir jokių skolaraščių joje nėra. 



Teismas leido atsakovams patvirtinti savo parodymus priesaika, kurią davę, jie bus laisvi.



***************************************************************************************



1698 IV 10 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Izraelio Lazaravičiaus ieškinį Biržų karaimams Abrahamui Benjaminavičiui ir jo sūnums Markui bei Ezrai Abramavičiams, laidavusiems už Marką Moižešavičių dėl 300 auksinių grąžinimo. 



Teismas, nustatę, kad nurodytos sumos negrąžino nei skolininkas, nei laiduotojai, priteisė ieškovui atsakovų namą, esantį Biržų mieste, kurį jis gali valdyti įkeitimo teise pats arba perleisti jį kitiems, kol atsakovai jį išpirksią.


***************************************************************************************
1698 VI 9 Sprendimas, kuriuo patenkinamas Kotrynos Zakševskos ieškinys Juozui Hirševičiui dėl 30 auksinų skolos grąžinimo. Atsakovas neigė teisme skolą ir jau ketino tai patvirtinti priesaika, tačiau ieškovė pateikė jo duotą skolaraštį, kurio tikrumą pripažino ir jis pats.



Teismas remdamasis tuo, leido ieškovei patvirtinti skolą priesaika, kurią davus, atsakovas privalėsiąs po dviejų savaičių grąžinti skolą, arba jeigu jis nesumokėsiąs, bus išieškota iš jo turto.


***************************************************************************************
1698 VI 30 Ekonomo nutarimas, kuriuo nurodoma, kad mirus Biržų dvaro tijūnui Adomui Braziūnui ir jo žmonai Daratai Mažukaičia, jų nepilnametis sūnus pavedamas senelio iš motinos pusės Mikulio Mažeikos ir tėvo brolio Krisiaus Braziūno globai. Likęs turtas įvardijamai padalijamas tarp globėjų, kurie privalo jį valdyti iki globotinio pilnametystės. Globėjai, padarę globotinio turtui žalos, privalės ją atlyginti.

 
***************************************************************************************
1698 VII 1 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Raikėnų kaimo valstiečio Baltramiejaus Misiūno ieškinį Aronui Joselevičiui dėl 65 auksinų skolos ir 12 auksinų procentų bei teismo išlaidų. 



Teismas ieškinį patenkino iš dalies ir atiteisė iš atsakovo 65 auksinų skolą, atleisdamas jį nuo procentų sumokėjimo. Skola turi būti grąžinta iki Šv. Mykolo (IX 29). Gręsiant jos negrąžinti nustatytu terminu, nukreipti išiešką į atsakovų namą. Ieškovui paliekama teisė kelti atskirą ieškinį dėl teismo išlaidų.


***************************************************************************************
1698 XI 27 Sprendimas, priimtas ekonomo, dalyvaujant dviem asesoriams ir Biržų kunigaikštystės paseniūniui, dėl valstiečio Dovydo Maciulėno nužudymo. Kaltinimą šeimynykščiui Imbrasui Franckėnui iškėlė nužudytojo sūnus Stasys Davidonis. Kaltinamasis teisme prisipažino pavogęs iš savo šeimininko D.Maciulėno 6 talerius ir paaiškino, kad šeimininkas, įtaręs jį vagyste, reikalavo grąžinti pinigus, grąsindamas perduoti dvaro teismui arba vesti pas burtininką. Norėdamas to išvengti, 1698 XI 24 jis kirviu nužudė nuvažiavusį į mišką šeimininką.



Teismas nusprendė: nors kaltinamasis pagal Lietuvos Statuto XI skyriaus 9 straipsnį turėtų būti ketvirčiuotas gyvas, bet iš gailestingumo iš pradžių nukirsti kalaviju jam galvą, o paskui ketvirčiuoti. Kūno dalis užmovus ant baslių, išstatyti pavieškelėse, o vieną ranką – nusikaltimo vietoje. Sprendimas turi būti įvykdytas XII 3 Biržų miesto turgavietėje, specialiai pastatytoje pakyloje.





***************************************************************************************

1697 X 29  Sprendimas, priimtas išnagrinėjus karaimų – pasvaliečio Novacho Abrahamavičiaus ir biržiečio Šalomo Markevičiaus bylą dėl sumušimo, įžeidimo ir žalos išieškojimo. 



N.Abrahamavičius kaltino Š.Markevičių , kad jis 1697 VII 7 Naujamiesčio karaimų teisme, Trakų karaimų vaito ir kitų garbingų žmonių akivaizdoje, be jokios priežasties jį įžeidė ir sumušė, o sąmyšio metu jam dingusi piniginė su 20 talerių. Kaltinamasis ne tik neigė savo kaltę, bet ir pats apkaltino N.Abrahamavičių, kad šis jį sumušęs, įžeidęs ir padaręs žalos.   



Teismas pripažino, kad N.Abrahamavičiaus parodymai yra svaresni ir leido juos patvirtinti Biržų karaimų šventovėje priesaika, kurią davus, Š.Markevičius privalės jam sumokėti 12 rublių grašių atlygą, kalėti 3 savaites Biržų pilyje ir apmokėti 10 auksinų teismo išlaidų.

 
*************************************************************************************

 

1697 X 29 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus paprasto bajoro Andriaus Svirskio ieškinį Štakyrų kaimo valstiečiui Jakštai ir kitiems to kaimo vyrams dėl sumušimo, ožkos grąžinimo, žalos ir baudų.



 Teismas nustatė, kad ieškovo parodymai yra pagrįstesni, leido juos patvirtinti priesaika ir priteisė iš atsakovų ožką, 3 rublius grašių atlygos už sumušimą, 4,5 auksino žalos ir kepurę.


*************************************************************************************
1697 XI 22 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus žemininkų Stanislovo Tvorijanavičiaus ir Antano Šukovskio bylą dėl Pajūrės dvarelio.



Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovas A.Šukovskis neteisėtai atėmė iš jo 42 margų dvarelį, kurį jis buvo gavęs valdyti 1696 metais ekonomo sutikimu. Atsakovas A.Šukovskis teigė, kad dvarelis jam priklauso jau nuo anksčiau ir pateikė 1666 m. B.Radvilos suteiktį. Be to, jis nurodė, kad po 15 m. valdymo, dvarelį iš jo buvo atėmęs Svėdasų seniūnas Benetas. Atsakovo prašomas, teismas atidėjo bylą XII 5. Nagrinėdamas atidėtą bylą, teismas išklausė šalių papildomų parodymų ir nusprendė: priteisti Pajūrės dvarelį atsakovui A.Šukovskiui, kurį jis jau 1666 m. leno teise gavo iš B.Radvilos. Tačiau ieškovui jis privalo atlyginti 200 auksinų už pastatus ir žemės įdirbimą.


***************************************************************************************

 
1697 XII 3 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Biržų miestiečių katalikų ieškinį šio miesto žydams dėl neįmokėtų miesto iždui per 10 metų – 300 auksinų už naudojimąsi bendromis ganyklomis.



Teismas ieškinį patenkino tik iš dalies ir priteisė iš atsakovų 30 auksinų už pastaruosius metus, palikdamas ieškovams teisę kelti bylą dėl likusios ieškinio dalies buvusiems miesto burmistrams, dėl kurių aplaidumo pinigai nebuvo įmokėti. Be to, teismas nustatė, kad tiek krikščionys, tiek žydai miesto piemeniui turi mokėti vienodą mokestį.    



***************************************************************************************

1697 V 2 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Ukmergės pavieto kardininko Andriaus Tracevskio ieškinį žydams Mozei Zondelevičiui ir Izachijeliui Izakavičiui dėl 600 auksinių skolos.


Teismas, atsakovams nestojus bylon, skolą priteisė iš jų lygiomis dalimis-po 300 auksinių. Kadangi I.Izakavičius neturi jokio turto Biržų mieste, todėl ieškovui leidžiama jį bet kur gaudyti, suimti ir kalinti, kol jis grąžinsiąs skolą. O dėl skolos išieškojimo iš antrojo atsakovo M.Zondelevičiaus, gyvenančio Vabalninke, ieškovas turi kreiptis į atitinkamą teismą.





***************************************************************************************

1697 VII 24 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Vilniaus universiteto studento (akademik) Samuelio Prusevičiaus Pušinskio ieškinį biržiečiams Dovydui Elijaševičiui ir jo žmonai Lipkai dėl skolininko Šachnos Nachmanavičiaus paleidimo.


Ieškovas įrodinėjo, kad atsakovai be jo žinios paleido ieškomo skolininko Nachmano Juzefovičiaus sūnų Šachną Nachmanavičių ir prašė iš jų išieškoti skolininko negrąžintą skolą. Atsakovai neigė savo kaltę, ir teismas leido jiems tai patvirtinti priesaika.

 
***************************************************************************************



1697 VIII 6 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus baudžiauninko Jokūbo Miežio ieškinį Panemunės palivarko laikytojui Kozakovskiui dėl atimto iš jo ūkio sugrąžinimo.


Teismas nusprendė negrąžinti ieškovui jo buvusio Melėnų kaime ūkio, kuriame jau gyvena kalvis Mikalojus Mikėnas, bet leisti jam pasirinkti Biržų kunigaikštystėje kitą sklypą. Įsikurdinus ieškovui pasirinktame sklype, atsakovas privalės jam grąžinti atimtus gyvulius ir grūdus.

 
***************************************************************************************


1697 VIII 6 Sprendimas, kuriuo Andriui Vicharovskiui priteisiama iš Danieliaus Niekielso ir jo žmonos Onos 5 kapos grašių baudos už nestojimą be svarbios priežasties bylon dėl 10 talerių skolos grąžinimo.


***************************************************************************************


1697 VIII 13 Sprendimas, kuriuo atidedama 1697 IX 17 datai karaimų Misano Masalevičiaus ir Šolomo Markevičiaus byla, kaltinant pastarąjį tuo, kad jis teigdamas, jog prieš 10 metų svetimavo su Marijona Novachuvna Masalevičiova, apšmeižė jos garbę. 



Teismas perduoda kaltinamąjį laiduotojams – tėvui Markui Šolomavičiui ir Abraomui Šemianavičiui, kurie privalo jį pristatyti bylon nurodytą dieną.

 
***************************************************************************************



1697 X 29 Sprendimas, priimtas išnagrinėjus Pasvalio karaimų Misano Masalevičiaus ir jo žmonos Marijonos kaltinimą Biržų karaimui Šolomui Markavičiui dėl Marijonos Masalevičiovos apšmeižimo.



Kaltinamosios šalies atstovas Balceris Lovmekas įrodinėjo, kad Š.Markavičius teigdamas, jog 1687 m. Šėtoje yra svetimavęs su M.Masalevičiova, apšmeižė jos garbę. Jis pateikė 1697 VIII 7 Naujamiesčio karaimų teismo sprendimą ir kaltinamojo prisipažinimą dėl svetimavimo. Kaltinamojo atstovas  Jonas Černiavskis prašė bylą persiųsti karaimų teismui, kur ji buvo sprendžiama jau anksčiau. Tačiau teismas šio prašymo nepatenkino ir įsakė šalims toliau bylinėtis. Kaltinamasis neigė savo kaltę ir siekė tai patvirtinti priesaika. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Š.Markavičius nebuvo nė karto kaltinamas šmeižtu, leido jam prisiekti, jog su M.Masalevičiova nesvetimavo. Jam prisiekus, M.Masalevičiovai ir jos įpėdiniams grąžinama garbė… 



***************************************************************************************



 1696 X 31  sprendimas, priimtas ekonomo, išnagrinėjus rotmistro Roselio (Ruselio) kaltinimą Kazimierui ir Petrui Budreikoms dėl lobio iškasimo. 



Kaltinančios šalies atstovas įrodinėjo, kad K. ir P. Budreikos 1696 VI 3 iškasė prie Daniūnų kaimo Kauno pastalininkio ir paseniūnio Leono Rostovskio žemėje, kurią nuomoja Roselis, vertingą lobį. Kaltinamieji teisinosi, kad jokio lobio jie neiškasė, apie jį nieko nežino ir gali tai patvirtinti priesaika. Neturėdamas pakankamai įrodymų, ekonomas bylą atidėjo VII 31, paskui – VIII 3.



Nagrinėjant atidėtą bylą, buvo perskaitytas Gulbinų valsčiaus vietininko Bogdanavičiaus parodymas, kad lobį iškasė ne K. ir P. Budreikos, o Andrius Augonis. Liudytojas Mikalojus Skisciūnas taip pat teigė, kad A.Augonis iškasė lobį ir atidavė saugoti svainiui Stasiui Lukošiūnui. Šis klausiamas neprisipažino ir tvirtino, kad jokio lobio jis neturįs ir apie jį nežinąs.



Teismas, kurį sudarė ekonomas ir trys asesoriai, nagrinėdamas  X 31 jau kelis kartus atidėtą bylą, nusprendė: remiantis Lietuvos Statuto IX skyriaus 30 straipsniu, suteikti pirmumo teisę prisiekti S.Lukošiūnui su žmona, Budreikoms ir dviem pasitikėjimo vertais žmonėmis, kad lobio jie neiškasė, nei padėjo jį iškasti A.Augoniui ir nežino, kur šis dabar slapstosi. Jiems prisiekus, kaltinamieji bus laisvi. Nepatenkintas teismo sprendimu L.Rostovskis, ekonomui leidus, apeliavo Upytės pavieto teismui.  



***************************************************************************************

 
1694 VII 23. Sprendimas, priimtas ekonomo, dalyvaujant pakviestiems bilčiuliams ir asesoriams dėl Adomo Nikielso nunuodijimo. 



Kaltinimą dėl šio nusikaltimo Barborai Nikielsovai ir jos bendrininkams pareiškė nužudytojo motina Regina Niekielsova su savo artimaisiais.



Teismas išklausęs šalių parodymų ir jo paskirtos komisijos atlikto nusikaltimo aplinkybių tyrimo (scrutinium) pranešimo, pripažino, kad kaltinančios šalies parodymai yra tikresni ir leido Reginai Nikielsovai juos pagrįsti savo bei 6 žmonių priesaika. 



Prisiekus, kaltinamoji Barbora Nikielsova už vyro Adomo Nikielso nunuodijimą turi būti nubausta mirtimi, nukertant jai galvą kalaviju. 



Kiti kaltinamieji turi prisiekti, kad nėra šio nusikaltimo bendrininkai. 



Nuteistosios atstovai pareiškė, kad ji esanti nepatenkinta teismo sprendimu ir apeliuoja Biržų kunigaikštystės savininkei.

Ekonomas leido nuteistajai apeliuoti ir nustatė 12 savaičių apeliacijos padavimo terminą."

 



***************************************************************************************

 

1695 II 26. Aktuotas skundas, kuriuo Darata Bogdanavičiova su sūnumi Jonu Bogdanavičium pristatė Upytės pavieto vaznio Jono Micevičiaus akivaizdoje į Biržų dvaro urėdą nužudyto tėvo, vaznio Samuelio Bogdanavičiaus lavoną, kaltindami Aroną Šalomavičių dėl jo nužudymo. Jie ketina kelti kaltinamajam bylą ir išieškoti iš jo už nužudytąjį galvažudinę.



1695 III 2. Sprendimas, priimtas ekonomo, dalyvaujant pakviestiems asesoriams, dėl vaznio Samuelio Bogdanavičiaus nužudymo. Kaltinimą Aronui Markavičiui dėl šio nusikaltimo iškėlė nužudytojo žmona Darata Bogdanavičiova ir sūnus Jonas Bogdanavičius. 



Teismas apsvarstęs tyrimo (scrutinium) metu surinktus liudytojų parodymus ir paties kaltinamojo Arono Markavičiaus prisipažinimą dėl įvykdyto nužudymo, nuteisė jį mirties bausme, nukertant galvą kalaviju, ir priteisė dvigubą galvažudinę iš jo turto už nužudytąjį. O nužudytojo žmona ir sūnus turi kartu su trečiu pasitikėjimo vertu asmeniu savo parodymus patvirtinti priesaika. 



Teismo sprendimo vykdymas ir priesaikos davimas atidedami iki 1695 III 14, nes nuteistasis dar yra kaltinamas ir vagyste. 

1695 III 18 Darata Bogdanavičiova su sunumi Jonu Bogdanavičium ir Jonu Michalovskiu prisiekė, kad jos vyrą Samuelį Bogdanavičių be kaltės nužudė Aronas Markavičius.

 



***************************************************************************************

 

1695 III 4. Sprendimas, kuriuo išspręstas brolių Stanislovo bei Povilo Kučinskų ir jų dėdžių ieškinys pamotei Ievai Kučinskai ir kitiems atsakovams dėl palikimo dalies, likusios po tėvo Matijošiaus Kučinsko mirties, grąžinimo. 



Šalių ginčą dėl palikimo dydžio teismas pripažino nepakankamai pagrįstą ir bylą atidėjo. 



Nagrinėjant bylą pakartotinai, teismas nusprendė leisti atsakovei Ievai Kučinskai prisiekti su dviem asmenimis dėl palikimo dydžio, o prisiekus, padalyti visą palikimą tarp abiejų santuokų vaikų bei pamotės is paskirti nepilnamečiams vaikams globėjus. 



Ieškovai, atėjus priesaikos dienai, nuo jos atsakovę atleido, tenkindamiesi 50 talerių kompensacija. 

Dėl visų kitų punktų teismo sprendimas lieka galioti, tai pripažino ir atvykusios ekonomo teisman šalys.   





*************************************************************************************** 

 

1697.V.7. Sprendimas, priimtas ekonomo ir dviejų asesorių, išnagrinėjus Mikalojaus Jakubonio baudžiamąją bylą dėl motinos nužudymo.

 

Vaznys Jurgis Šimanavičius kaltino teisme Medeikių kaimo valstietį M.Jakubonį, kad jis, kažko užpykęs, 1697.IV.2. nušovė iš muškietos savo motiną Ievą Šukiovą. 



Kaltintojas, remdamasis Lietuvos Statuto XI skyriaus 7 straipsniu, prašė nubausti žudiką mirtimi. 



Kaltinamasis teisinosi, kad tai įvyko per neatsargumą, užtaisant jam muškietą, kuri pati iššovusi ir mirtinai sužeidusi jo motiną. Teismas norėdamas geriau išsiaiškinti nužudymo aplinkybes, paskyrė IV.11 tyrimą (inkviziciją) ir bylą atidėjo V. 7. 

Nagrinėjant atidėtą bylą, teismas susipažinęs su tyrimo protokolu ir išnagrinėjęs nužudymo aplinkybes, nusprendė paskirti kaltinamajam šitokią bausmę už neatsargų motinos nužudymą: jis turi 3 sekmadienius per lietuvių pamaldas bažnyčioje gulėti kryžiumi, o per pamokslą - stovėti su muškieta ant pakylos. 

Nuteistasis turi pradėti šį sprendimą vykdyti V.12. "    



***************************************************************************************************

Pagrindas – Biržų dvaro teismo knygos, 1620-1745 metai, V. Raudeliūnas ir R. Firkovičius, Vilnius, „Mintis“, 1982 m.